BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Lietuvių nacionalinis M… kaip meno ontologinis Š… (ir – eksceptas!)

«AR YRA LIETUVIO GENUOSE ŽAISMĖS?» (Rolandas Rastauskas‚ ‘Lašas po lašo’. VEIDAI 88. “Vagos” leidykla,1989)

«Šv. Petras ir Viešpats Dievas nusprendžia surengti fluxus koncertą danguje ir pasišaukia Jurgį Mačiūną,jie susipažįsta.“ (Benas Votjė “In memoriam George Maciunas” (cituojama pagal ‘Lašas po lašo’)

“… atverstą knygą laikau kairėje, dešine gaudau nežinia ką, gaudydamas skaitau…”
… daugiau nei prieš penkiolika metų pradėjau ‘promenadą’ – pasivaikščiojimą su Rolandu Rastausku ir nemirtingais jo ‘Lašas po lašo’ andegroundistais…
Neišvaikščiotas žanras ir ‘als ob’ (”tarsi”) filosofija siūlė (būtasis neatliktinis) nepretenzingą “mačiūno“ konceptą, psichodelinį [Rastausko] gliuką & artefaktinį ‘Lašą…’ sintezuojančią schemutę:
… radikalų fluxus (herakleitėja ir dzenijada!) kairuoliškumą gaudanti DEŠINĖ (=dešinysis smegenų pusrutulis – sapno, svaičiojančios interpretacijos ir genijaus genų [žaismės] buveinė, – kas gi daugiau?!) čia mąstanti-dekonstruojanti dar ir tekstų “skeveldromis”-koliažais vieną („tą“) akimirką sustingsta: galų gale iš kelių urnų atrenkama toji su Mačiūno palaikais, paverstais į pelenus, čia pat scenoje išdygsta lietuviškiausia tupykla, mirties agentas išpila Mačiūno pelenus į unitazą ir nuleidžia vandenį ( – „Toks nihiliuojantis Nieko niekas ir skirtumą tarp jų naikinantis niekas nėra viena ir tas pat, bet tas pat – mąstant apie būties ir esinio bendrabūvį esini(j)o(s) fundamentalioje būtyje“. Heidegger, Martin. ‘Vom Wesen des Grundes’). Ir basta: „TOKIO ŽMOGAUS IŠ VISO NĖRA“! Net nebuvo: „Niekas negali patvirtinti jo vardo ir pavardės, jokių tapatybės popierių“, Jis neturėjo ausvaiso, “niekada nemokėjo mokesčių (…) Jis niekur neužfiksuotas”!
Yra tik žaismė: vieno (taigi jau – dviejų!) lietuvio (-ų) genuose, dešiniojoje smegenų hemisferoje, diseminizuotame asociatyviame tekste parašytame visiškoje tuštumoje…
… pranašaujančia (naujoji apokalipsė!) kasdienybės revoliucijos kalba, apreiškimu RoRui:
“… pasirodys naujos sudėtys (…) tikrovė pažadins prikelti aplinką; toji prikelta aplinka lašas po lašo ims spindėti ir gausti: žingsnių aidas, laiptų girgždesys, einantys slėpynių vaikai, skaičiuotės ir aimanos, uosto sirenos, pagaliau milicininko švilpukas ir raudona šviesa – tas nesibaigiantis būties minimalizmas – dorai maitins kiekvieną, kuris nebijo išeiti iš savo kambario.”

[… ]

R. Rastauskas sumanė testą ir pasikvietė Mačiūną
Mačiūnas pasikvietė genus ir pasikvietė žaismę
Žaismė sumanė žaidimą ir pasikvietė Dievą.
Dievas sumanė tekstą ir pasikvietė ‘Lašą…’.

[…]

“Būti paguldytais į karstą? - Niekada nesileiskit!” (Antonin Artaud)

…mano dešinė sustingo…”vienas didžiausių atvejų per visą hepeningo (reikėtų sakyti ‘event‘o’) istoriją” – ‘Mačiūno Šmėkla’ – klaidžiojo Meno vamzdyne:
Užkimšti visą kaupi-talistinę kanalizaciją ir paskandinti MUZIEJŲ jo paties šūde!
… tokios minties IŠ VISO NĖRA. Rastauskas, žodis po žodžio, lašas po lašo, neleidžia kauptis – akumuliuotis – jokiai minčiai: LOGOS‘o vieta muziejuje – istorijos sąvartyne, teigia protagonistas, čia – kelių eventų (viename sūkuryje) srautas – “vienas didžiausių atvejų per visą (literatūrinio) hepeningo (reikėtų sakyti ‘gaya scienza’) istoriją”
Stilius kaip viena (klozeto) srovė: pagriebusi ir nusinešus tiek autorių, tiek herojus, tiek (ne)įmanomą fluksusskaitytoją…

[...]

Tą akimirką aš prisiminiau (…) Nam Džūn Paiką (autoriaus prototipą?), kuris ‘Pavojaus muzikoje Nr 5′ paliepė atlikėjui (autoriaus alter ego?) įlysti į gyvos banginės makštį…
Mano dešinė sustingo: Rastauskas transformavosi raštauske, sutekėjo (lašas po lašo) į rašalą! Išprakaitavo per teksto pažastis.
Kanonizacijos kanalizacija yra kanalizacijos kanonas, – tartų koks fundamentalus ontologas…

[...]

„…salė nuščiuvo…“ per dvidešimt dvejus ‚Lašo…‘ gyvavimo metus niekas nepatvirtino ir nepatvirtins „Rastausko gliuko“, – TOKIO fluxus IŠ VISO NĖRA… jis niekur neužfiksuotas… „Oficialaus meno reikalų valdyba jau (seniai) parengė“ fluxus „suvokimo taisyklių savadą privalomu skiepų pavidalu“: paskiepytas revoliucijos procesas tapo nebeįmanomu. Kas atmeta naujas kodifikacijas – kriminalizuojamas ir sutramdomas. „Tik žaidžiantis žmogus išsigelbės (tą akimirką aš prisiminiau Alytaus bienalę – vieną didžiausių pastarojo meto „hepeningų“ įvykusių visiškoje tuštumoje: meninis meno proletariatas su džiaugsmu pranešė apie savo klasės išnykimą ir tuo pasveikino mena…) – bet ir jis turi žinoti, jog vienodai pasmerkti tiek užsimirštantys žaidime, tiek pradedantys su išankstiniu planu (…) Planas žaidimą paverčia lošimu (…) Tik priemonės pateisina tikslą, sukuria jį (…) šlovė smulkiems daiktams! Tegyvuoja Abonentų sąrašas – tikroji Fluxus Biblija“…

[...]

Rastauską pasikviete skiepytojai.
Rastauskas pasikviete „menininkus“.
[ne-pavojaus ne-muzikoje Nr...] menininkai paliepė skiepytojams įlysti į gyvos banginės makštį…

…ir (pabūgę patys virsti bangine – leviatane?) suspendavo savus įgaliojimus…

[...]

… o VIENAS LINKSMIAUSIŲ MOKSLŲ GAYA SCIENZA ISTORIJOJE tebešaukė: po trijų XX a. Avangardo emancipacijų – Dada, Letrizmo ir Situacionizmo – aš suradau dar vieną grandį, kurią tamstos turėsite prarasti. Tai IKIDAOSIŠKOJI VEIDMAINYSTĖ! Ar dar ilgai marksizmas – kairiajam smegenų pusrutuliui skirta mąstysena – apsimetinės revoliuciniu menu? Kodėl anarchizmas – tris tūkstančius metų vyraujanti filosofijos „dešinė“ – tebesivelka panekonomizmo pozityvistinėj „kairiojoj“? Kodėl estetikos požiūriu mąstymo dešinė – tik simetriškai išversta mąstymo kairė? Kodėl mąstymas suprastas kaip akompiliacija suprasta kaip rezultatas suprastas kaip tikslas suprastas kaip pagrindas suprantamas kaip sąstingis – non fluxus!?.. Kas nutinka kai susikaupimas virsta atsipalaidavimu – žaidimu? Kas nutinka kai tikslas virsta nieku (pelenais), o judėjimas viskuo – nuleiedžiamu vandeniu!? Kas nutinka, kuomet tikslas virsta judėjimu…

Kas nutiks kuomet kairiadešiniaranke samsariškoji dešinė (kuri yra dešiniakairė nirvaniškoji kairė) pradės „gaudyti nežinia ką“? Ir gaudydama nesustings?..

[…]

„Tą akimirką aš prisiminiau žaltiškąjį Joną Meką…”
…aš prisiminiau Proletkultinį meną – patį radikaliausią iš kada nors egzistavusių meninių sąjūdžių, kuriuo nepaprastai domėjosi visi septintojo dešimtmečio post-dadaistai: autorius demiurgas, autorius monopolistas vieną rytą priėjo liepto galą – kūryba tapo kolektyviniu veiksmu, VISI atsibudo menininkais…
…ir – aš prisiminiau – kultūrologijos demaskuotoją Borisą Groysą bei jo «‘žaltiškąją’ poemą» ‚Gesamtkunstwerk Сталин‘ – ‚Menų Sintezės Kūrinys Stalinas‘: ištrūkęs iš galeristų mekos, naudodamasis visu avangardo idejiniu arsenalu socrealizmo genijus sukūrė GULAG’ą „padiktuotą pačios avant-gard’o vystymosi logikos“.

…‘fluxo‘ (kaip mainomosios vertės) Fluxus’e yra tiek, kiek jo pagamina event’as. Eventas yra [Leviatanės] kūnas, kurio išorėje fluxus nustoja buvęs tuo, kuo yra, nebefunkcionuoja kaip gyvas organizmas, tampa konservuota mumija – stabmeldžių meka, žaltiškuoju marketingo FETIŠU; bet ir „užsimirštantys žaidime“ – Gesamtkunstwerk’e (?) – galiausiai psiduoda Molochui. Situacionistai (kita neodadaizmo divizija) „pasileido“ į visas keturias puses, kai judėjimui iškilo stagnacijos pavojus.
Uždaryti savo „verslą“, skelbti bankrotą – padiktuotą pačios ‚lašas po lašo‘ vystymosi logikos (!?) – ne kartą bandė ir subkomendantė Jurgis…

[...]

[Tą akimirką] facebooko voragyvis Rostowskis (alias Rolandas Rastauskas) Boriso Paramonovo žodžiais iškoptais iš Michelio Foucauld‘ filosofijos užrašė ant mano «mūro»: tiesa atsiveria ne proto galiai, bet kūno patirčiai. Tiesą sako kūnas! Ne vien šaukdamasis malonumo, bet ir pasmerktas likimui, kentėjimui, mirčiai…
Tiesa atsivėrusi kūnui, bergždia bet kokiam samprotavimui; ją galima perteikti tik lemties kalba; filosofas, einantis į tiesą, privalo susitikti su kančia… štai kontekstas, kuriame gandai, kad Foucauld specialiai užsikrėtė AIDS (kaip Tomo Mano interpretacijoje sifiliu – Nietzsche), darosi egzistencialiai įkandami, beigi – didaktiškai taurūs…
Mano klausa sustingo: Nietzsche ir Foucault užsikrėtė ‘limpančiomis’ ligomis, kad kentėtų „vardan žmonijos“, Venička Jerofejevas nutarė, kad tas pat yra būti prikaltam prie kryžiaus kas prie baro ir tuo didžiai atpirko žmonijos nuodėmes, Filosofas Empedoklis įšoko į Etną – ugnikalnį… Džiordž Mačiūnas susirengė išvietėn…

(pabaiga kitame numeryje)

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą