BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Derrida(duomenų)bazė

Geoffrey Bennington


Ženklas

Derrida nepradėjo nuo pradžios, jei tikėjimas klasikinėmis pradžiomis ko nors vertas. Ėmęsis darbo «apie literatūros objekto idealumą» (DP, 442), kuris, didžiosios tradicinės filosofijos atžvilgiu visiškai marginalus, jis stoviniuoja ir gaišta ties ženklo ir prasmės problemomis, kol įsitikina, kad filosofija iš jų nekyla. Pradėti nuo ženklo, tai pradėti nuo kažko antrinio, sukti užuolankomis… Sulig logikos (logoso) logika, ženklas atstovauja tam tikram daiktui, užima jo vietą, kai pastarojo nėra, jį reprezentuoja belaukdamas sugrįžtant: ženklas esti (laikosi) tarp dviejų esačių (dabarčių) ir suprantamas tik tas dvi dabartis (esatis) esmiškai «regint» (M, 9-10). Tokiu būdu, kitaip tariant, «ženklu» prasideda ne tik Derrida publikacijų chronologija, bet ir jo tezė, pateikta pačioje pradžioje, kad vis tik pačioje pradžioje yra ženklas. Iš ko labai greitai sužinom, kad ne(bė)ra anei pradžios, anei daikto, anei ženklo. Štai kokiu būdu:
1. Ženklui būdinga užimti daikto vietą, pastarajam pasitraukus [en l’absence]. Ženklas reprezentuoja daiktą atsitolinęs, tai yra, privalo būti atplėštas ir atitolintas nuo daikto (kad su juo nesutaptų, nevirstų daiktu), kad jį atstovautų, bet… likti artimu daiktui, šiuo atveju – daugiau pritvirtintu nei atplėštu, kad būtų vien jo ženklu, rodytų, iš principo, vien į jį, šį daiktą. Ženklo laikas baigiasi su daikto sugrįžimu. Esant ženklo daiktui, pats ženklas išnyksta.
2. Tai pati plačiausia schema, kurioje žodis «daiktas» pats yra ženklas, kuris nurodo į du galimus dalykus: tai kas dažniausiai vadinama referentu (designatu) ir prasme (signifikatu, žyminiu [signifié]). Be tokios perskyros visa kalba ribotųsi tikrinių daiktų vardų sąrašu ir faktiškai jokia kalba vadintis nebegalėtų (mes dar surasime kiek veliau vietos tikriniams vardams). Prasmės, signifikato, idėjos arba sąvokos (skirtumas tarp šių terminų čia nėra itin svarbus) dėka, mes linkę vadinti katę kate, o ne Raine. Ženklas nurodo į sąvoką (konceptą), kuris nurodo į pasaulio tikrovę; leidžia ją suprasti kitaip – anapus netvarumo ir chaoso.
3. Paprastumo dėlei hipotetiškai pasitenkinkim Ferdinando de Saussure‘o terminologija.
Ženklo funkciją galima apibrėžti kaip atstovavimą daiktui, kol šis esatyje nedalyvauja [pendant absence], tačiau kad tokia schema taptų priimtina, būtina, kad tai, kas nedalyvauja būtų referentu, o ne signifikatu, nes kitaip ženklas nefunkcionuos.
Signifikantas (žymiklis) ir signifikatas (žyminys) neatskiriami. Atplėšti nuo referento, kurį reprezentuoja iš tolo, jie niekada nuo jo neatitrūksta iš esmės.
Ženklas yra signifikanto ir signifikato vienovė – sąjunga.
4. Minėtas atskyrimas/ pritvirtinimas (détachement/ attachement) – ne itin sklandus dalykas. Pradėjus gilintis į jo problematiką, žodžiu „atstovavimas [représentation]“ geriau nepasikliauti. Mažų mažiausia, – konstatuoti, kad tarp signifikanto ir referento nėra jokio natūralaus panašumo (de Saussure‘as mikliai, pernelyg mikliai, nusikrato naštos motyvuoti ženklus – ypač onomatopėjas – kuo natūraliau (GR, 69; GL, 104b sq)), ir, juo labiau – nėra panašumo – tarp signifikanto ir signifikato (mat į ką turėtų būti panašus signifikatas? kas galėtų jį primint?). Tenka pripažinti, kad ženklas – aukščiausiu laipsniu – savavališkas ir (arba) nemotyvuotas (kitu atveju tartume – sukurtas (įsteigtas) arba konvencionalus) tam, kad geriau suprastume, jog „konvencija“ nėra tokia ašinė duotis, kur visi vienu metu sutaria dėl ženklo vienareikšmystės. Kalbą, sako de Saussure‘as visada gauname kaip įstatymą.
5. Paprastumo dėlei, tarkime, kad šitoks trinaris ženklo išskaidymas (kuris kol kas nieko perdėm sosiuriško neturi – de Saussuras jį perima tradiciškai kaip įstatymą) mus nukelia ten, kur viešpatauja idealybė (signifikatas, savoka [le concept], inteligibilumas); iš dviejų pusių ją supa Materijos pajėgos: pirmose gretose priešais – daiktai, pasaulis ir realybė, užnugaryje – prisidengę – signifikantai, foniniai arba grafiniai kūnai, kuriais lingvistika visada operavo, kuriuos mąstė – nepaisant vidinių prieštaravimų – kaip žodį (GL, 105b; GR, 47-48; M, 112-113; PAR, 47; PS, 73; VP, 16; 83), kai objektyviai tai nėra į-vardijimai (M, 274sq.). Laikantis tam tikros samprotavimo struktūros, išaukštinama arba idealumo vertė (iki pat pakylėto tikėjimo, kad daiktas yra sukurtas pagal apriorinį idėjos arba eidos‘o modelį (GR, 22-23)), arba – „kietas“ daikto ir, plačiąja prasme, signifikanto materialumas. Tiek idealumo, tiek materialumo karalysčių lobius – tiesą bei iliuziją – galima dauginti iki begalybės, tačiau išsisukti nuo schematizuojančio žvilgsnio nepavyks: ženklas visados egzistavo perskyroje tarp to kas jusliška ir vien tik suvokiama. Būti mąstomu kitaip jis neturi galimybių (ED, 412; GR, 24).
6. Toliau paaiškės, kad tokia schema gali nepasitvirtinti, tačiau  pasitvirtina hipotezė dėl filosofijos apibrėžimo, kai ji bando save apibrėžti vien kaip kalbos filosofiją (pastebėsime, kad Derrida filosofija nėra kalbos filosofija iš esmės). Kalba gali atskleisti tai, ką Derrida vadina metafizikos užsklanda (kuri nėra metafizikos pabaiga (ED, 367; GR, 14; 25; POS, 23; TA, 60; 84; VP, 115) – apie tai dar irgi kalbėsim). Gerai matome, kad klasikinėje deskripcijoje arba pasakojime, ženklas įgyja, nors ir smarkiai rizikuodamas, privilegijuotojo statutą dviejų pasaulių sujungimo procedūroje. Dirbdamas idėjos ar materijos labui, atstovaudamas theoria ar praxis stovyklai, tarnaudamas konceptų ar daiktų šalininkams, ženklas vis viena privalo kolaboruoti su priešininko komanda: idealizmas neišsiverčia be žodžio arba rašto (pagarsėjąs Markso ir Engelso sąmojis); taigi praranda dvasinę nekaltybę sąjungoje su vienokia ar kitokia materijos forma, o materializmas priverstas užsitikrinti idėjų paramą, kad žymėdamas reikštų [pour signifier].
7. „Signifikanto materialumo“ doktrina, kuri nežinia kodėl lengvabudiškai priskiriama Derrida minčiai ir plunksnai, gali būti ne mažiau lengvabūdiškai priimta kaip materializmo triumfo garantas. Tokia, iš esmės, buvo grupės “Tel quel” pozicija. Dar kartą grįžtant prie ženklo apibrėžimo, kokį jį mums paliko de Saussure‘as, turėtų iškilti klausimas, kaip vienas ar kitas ženklas išsaugo savo tapatybę visuose savo pa(si-)kartojimuose (iš-)likdamas tuo pačiu ženklu? Mes negalime, nes tai būtų klaidinga argumentacija – cikliškas argumentas, petitio principi, remtis referentu, nes į klausimą iš esmės neatsakysime, nes kaip galima tikėti referento, kuri norime nurodyti, tikrumu, jeigu netikime tapatybe to ženklo, kurį naudojame referento nurodymui. Kita vertus, gerai žinoma į kokias aporijas įkliūnama laikantis nurodomųjų apibrėžimų (apibrėžimų ostensyviniu būdu; théorie de l‘ostension (Wittgenstein)) ir, apibendrintai tariant, kad jeigu referentas vestų tiesiogiai į prasmę, mes apskritai neturėtume nei kalbos, nei ženklo (Frege, Merleau-Ponty). Nepaprastai keblu apeliuoti į grynąjį signifikatą – žyminį kaip tokį, nesinaudojant platonizmu, kuris tokiu būdu sukarikaturinamas arba, atvirkščiai, nenupuolant į fiziologinį determinizmą neigiantį bet kokį kalbos originaluma ir vėl atsiduriant Wittgensteino rankose (taip vadinamas „privačios kalbos“ argumentas). Prisimename, kad remiantis de Saussure‘u signifikatas ir signifikantas neperskiriami, tai – dvi vienos monetos recto ir verso pusės. Iš čia turėtų sekti, kad tiktai signifikanto dėka ženklas gali užsitikrinti savo tapatybę sau. Taigi, akivaizdu, kad signifikantas – materialioji ženklo pusė (štai taip išvengiame vulgariojo materializmo, nevengdami materializmo apskritai).
8. Toks argumentas yra klaidinantis, mažų mažiausiai – nepakankamas. Žinoma, negalima nutylėti, kad tapatybę ženklui suteikia signifikantas, tačiau tolimesnis išvadų tvirtinimas nėra visiškai puikus. Verčiau nesutikti su samprata, pagal kurią signifikatas kaip vienis, unikumas, iš principo gali būti atskirtas nuo savojo signifikanto, o pastarasis redukuotas iki „akustinio vaizdo“, kaip sakydavo de Saussure‘as ir, įsidrąsinus tarti, kad signifikatas <pats> tėra signifikantas integruotas į tam tikrą ryšių su kitais signifikatais apykaitą (GR, 16; 108). Tad skirtumas tarp signifikanto ir signifikato yra niekinis (GR, 36). Bet, kalbėti apie „signifikanto kūną“, kai konteksto prasmė tam neprieštarauja, įmanoma (ED, 312). Tačiau, nuo pernelyg griežtų teiginių apie signifikanto materialumą vis gi reikėtų susilaikyt: pirmiausia todėl, kad jis nėra materialus; be to, signifikanto iš viso nėra.
Tai, kad antrasis teiginys eliminuoja pirmąjį, neturi suponuoti nuomonės, kad pirmasis – visiškai netinkamas: jis liktų beprasmiu, jei neįrodytome pirmojo. Tokia būtinybė pasinaudoti lokaline (nepakankama) formuluote, pereinant prie globalesnio „formato“ nėra vien pedagoginė euristinė, bet esminė „technika“. Nesiverždami į triumfuojačią tiesą, nei į tokią formuluotę, kuri atitiktų sudėtingą mąstymo būdą, sutinkame su visais, kurie teigia, jog antrasis teiginys, nėra „geresnis“ už pirmąjį, o bandymas jį ginti kaip nepriekaištigą premisą, tezę neatlaiko kritikos. Pabandysime kiek vėliau šią situaciją išsamiau tematizuoti, konstatuodami, kad Derrida mąstymas ir tradicinė tiesos koncepcija mažų mažiausia ir be kita ko funkcionuoja pagal skirtingus grafikus.
Signifikanto materialumo doktrina ir, tuo pačiu visuotinė ženklo teorija ima strigti vos tik pasirodžius diferencijos (différence) teorijai, kurios plėtojimo pradininku laikomas tas pats Ferdinandas de Saussure‘as. Nors iš tiesų niekada nepavyktų identifikuoti to pačio ženklo skirtinguose pasikartojimuose (besąlygiškai kintant akcentams, tonams, grafiniam pavidalui ir kt.), jeigu remtumėmės tik jo materialumu, vis gi privalome pripažinti, kad, nepaisant įvairių metamorfozių, jis tapatus sau; iš ko daroma išvada, kad visuose pasikartojimuose išliekanti tapatybė – idealumo padarinys.  Signifikantas – tokiu budu – negali likti vien gryname archajiškame  juslumo lygmenyje, net kai jis suprantamas vien tik fonologiškai ar grafologiškai. Derrida šiuo klausimu pasisako nedviprasmiškai (GR, 20; 45: 138-139) , – išjudindamas nusistovėjusią teoriją apie ženklo dvisklaidą.
10. Toks „idealumas“, vaizdingai tariant, ženklui „identiškumo“ neprideda: pasikartojime (ir – sistemoje) idealumas (kartu su skirtumu tarp pasikartojimų) sukuria  sosiūrišką „diferencijų be pozityvių terminų sistemą“ [Cette „idéalité“ ne donne pas aussi simplement une „identité“ au signe: l‘idealité dans la répétition compose avec la différence entre les répétition, mais aussi dans le système, le "système de différences sans termes positifs" de Saussure]. Net ir idealus ženklo identiškumas yra stabilus tik skirtume su kitomis idea-lybėmis. Šis skirtumas tarp akivaizdžiai juslinių vienetų, negali pagal apibrėžimą, pats būti jusliniu (negalima pamatyti (liesti, išgirsti, etc.) gryno skirtumo), todėl iš ženklo esminės apibrėžties išnyksta (netgi savo žymimąja [signifiante] puse) bet koks materialus „patiekalas“, iš kurio, signifikantų „tirščiai“, atrodytų, buvę „išgriebti“. Tai žlugdo lingvistinę tendenciją privilegijuoti vieną „išraiškos substanciją“ (balsą) kitos (rašto) atžvilgiu ir paleidžia į darbą fonocentrizmo dekonstrukciją – preliudiją logocentrizmo dekonstrukcijai (GR, 77).
11. Lieka signifikanto privilegija, pripažinta „de jure“. Skirtumų (différences), iš kurių sudaryta kalba, sistemoje signifikantai funkcionuoja nurodydami į kitą signifikantą be garantijos, kad baigtinis signifikatas kada nors atsiras. Jei žodyne ieškoma nežinomo signifikanto signifikato, visada randami tik kiti signifikantai, niekada – signifikato. Jau buvo išsiaiškinta: signifikatas, tėra „signifikantas, kurį kiti signifkantai iškėlė į tam tikrą poziciją.Nėra nei signifikato, nei prasmės, yra tik „efektai“ (POS, 90). Tačiau privilegija suteikta signifikantui, jį tučtuojau išardo: efektyvioje, jeigu taip galima tarti, tikrovėje [en effet] signifikantas „signifikantas“ kažką reiškia tik sąryšyje su signifikantu „signifikatas“, perleidus pastarajam prioritetinę padėtį. „Signifikantas“ ir „signifikatas“ vienas kitą apima ir numato, lygiai taip pat jiedu numato „ženkla“ ir „referentą“. Neįmanoma numatyti (kaip tai kartais padaroma su lengva analitinės filosofijos ranka), kad signifikantas nuo šiol nebesikėsins į signifikatą kaip savo loginę išvadą (Kliunkio Pliumpio [Humpty Dumpty] atvejis), rizikuodamas įpulti į konvencionalizmo iliuziją, pamiršdamas, kad kalbą ir jos elementariąją struktūrą veikiau paveldime, nei kuriame. Atsigręžimas į kalbą, kuri, kaip bežiūrėsi, visada pirmiau mūsų yra dekonstrukcijos alfa ir omega, ir apie tai dar teks kalbėti ne vienąsyk.
12. Taigi, reikėtų rasti naują kalbą. Ar toks fantazmas mažiau naivesnis už, pavyzdžiui, norą vartoti senus terminus suteikiant jiems naujas reikšmes – paprasčiausiu dekretu? Isivaizduokime „signifikantą“ pakeistą nauju simboliu, tarkime, – #. Niekas nepasikeistų, jei bendroje skirtumų sistemoje šis simbolis atsidurtų toje pačioje vietoje, kurią anksčiau užėmė „signifikantas“ ir jeigu tokia operacija būtų pateikta mistifikuota moksline, algoritmine kalba. Jeigu toks simbolis sugebėtų užimti „signifikanto“ vietą, ištrintų samprotavimą, kurį kątik pateikėme, iš mūsų atminties, tai, be jokios abejonės, jis taip pat puikiai metafiziškai funkcionuotų, kaip ir senasis. Vadinasi, nepakanka pakeisti keleto terminų, reikia išjudinti visą sistemą. Žinoma, naujus terminus kurti reikia, tačiau ne dangaus (performatyvine) valia – ex nihilo. Verčiau skolintis. Pavyzdžiui, tuos, kurie jau kelia problemas senam metafiziniam mąstymui: „raštas“, „žymė” [trace]… etc. Akcentuojant grįžtamąją jų galią, bet ir jau a priori suvokiant, kad visada bus lemta rasti tik pravardes, skolinius (LI, 78), pseudonimus (PAR, 159).
13. Dilema (-os). Irodėme, kad savo privilegijuoto, neginčijamai „materialaus“ statuto ženklo struktūroje dėka, signifikantas ne tik nėra materialus, bet kad jo apskritai nėra. Pastarasis teiginys neturėtų pergalingai dominuoti visoje griežtų dedukcijų grandinėje: nepaisant tam tikro akivaizdumo, neteisinga manyti, jog šios dedukcijos sunaikino ženklą, kad jį pakeistų kažkuo visiškai kitu (negalima taip paprastai imti ir nuspręsti, kad ženklo sąvoka nebeveiksni; tas pat ir bandymai jį keisti signifikantu, nes (šis grandiozinis uždavinys dar laukia aptarimo) jeigu taip atsitiktų, tai teksto vertimo instrumentarijaus tektų atsisakyt ( POS, 31). Mūsų dedukcijos atskleidė tam tikros rūšies nenuoseklumą net pačioje sąvokos „ženklas“ konstukcijoje, bet šis nenuoseklumas tiek pat svarbus ir sąvokos „sąvoka“ (cocept „concept“) konstrukcijai. O tai sukelia visuotinį nepasitikėjimą daugeliu tradicinių apibrėžimų: tampa neapibrėžtomis kritikos, progreso ir į jas panašios idėjos bei iš jų kylančios blausios tiesõs ir istorijos sąvokos. Ženklo dekonstrukcija, tokiu būdu, paliečia visus kertinius konceptualaus metafizinio statinio akmenis, nepamiršdama nė pačio statinio statybos įvertinimo. Dekonstrukcija nėra kažin kas tokio priešpastatomo metafizikai, nei pačios metafizikos nuosprendis sau. Jeigu, kaip anksčiau pažymėjom, reikalai „pakrypo ne į tą pusę“, tai ne todėl, kad išorinė katastrofa paveikė jos sistemą, pasėjo sąmyšį ir suirutę, ir ne todėl, kad metafizika pamažu išklibo pagal senėjimo, nuosmukio desnius, bet priešingai, metafizika nuo pat savo pradžios egzistavo tik šios dekonstrukcijos dėka (plg. PS, 391); gyveno simbiozėje, kad joje išnyktų arba veikiau tik tam, kad joje išnyktų. Gyveno išskirtinai tame, ką neapdairiai pavadinom nenuoseklumu. Mes nepajėgūs tokį nenuoseklumą kaip nors pataisyti, nes jis pernelyg susijęs su savo dialektiniu antrininku – nepriekaištingu nuoseklumu. Tiriant ženklą, koks jis sutinkamas ilgame metafizikos kelyje, visą kalbą ir visus nuoseklumo kriterijus mes buvome priversti skolintis iš ženklo metafizikos: dirbame tokioje aplinkoje, kur galimybės/ negalimybės tarpusavio ryšiai mezgasi tokiuose struktūriniuose darinuose, kuriuos kol kas tegalime tik miglotai nuspėt.
14. Taigi, neįmanoma susilaikyti nuo bendrininkavimo su metafizika. Ši situacija nepakeičiama. Tad, atrodo, ankstesniuose paragrafuose sugaišome pernelyg daug laiko kai kuriems dalykams, lyg jie būtų tam tìkros etinės, plačiau, – politinės Derrida prerogatyvos. Etiniai ir politiniai pasirinkimai dažniausiai išsikristalizuoja aprioriškai, dalyvaujant bendrai etikos ir politikos dvasiai, tačiau bet koks jų įvertinimas, privalo įvykti šios bendros dvasios (kuri, iš tikrųjų, bendra gali ir nebūti) viduje (ED, 414; GR, 25-26; 39; cf.ES, 179). Metafizinė „ženklo“ sąvoka turėtų būti traktuojama kaip svarbiausias visos jos priešistorės išradimas. Ji pasitarnauja geru indikatoriumi ir pagrindiniu demaršo elementu, kurio metu ji pati kartu su kitais konceptais, iš esmės persitvarko; negalime atsisakyti šios metafizinės sąvokos elementų (neįmanoma atsisakyti šių elementų, tai yra vieninteliai elementai, elementariausi (GR, 379-445; M, 327-363)). Toks demaršas, vis dėlto, nėra paprasčiausiu metafizinio ženklo savokos pateikimu, nors, išskyrus ženklo pateikimą, niekur per daug nesiafišuoja. Metafizinis „ženklas“ atskiria signifikanto/signifikato savokas vieną nuo kitos remdamasis fundamentaliu skirstymu į juslumo/suvokimo intelekto galia [sensible/intelligible] sferas, linkdamas redukuoti šią opoziciją į poziciją, kurioje suvokimo intelekto galia principas dominuotų. Toks „partiškumas“, iš anksto, supaprastina ženklą, apriboja jo reikšmę, nustumia nuošalėn. Visi mėginimai pasukti perskyrą priešinga linkme veikia pagal tą pačią logiką, o ketinimai suvokiamą intelektu [intelligible] paversti jusliniu [sensible], suveikia taip, kad galų gale, juslinis (reiškinys) virsta „intelektiniu“ pasireiškus struktūrai, apie kurią kalbėsime vėliau, pavadinę ją transcendentaline kontrabanda. Dekonstrukcija (kaip anksčiau parodyta) tam tikra prasme irgi redukuoja ženklą, saugodama jį nuo metafizinės redukcijos (ED, 413; VP, 57). Ši sauga pačiu primygtiniausiu būdu barbariškai reikalauja, kad būtų pripažinta ženklo pirmenybė prieš referentą (iš čia seka, kad už <komunikacinių> nuorodų [renvois] tinklų, kuriuose funkcionuoja ženklai, nėra daikto savaime (GR, 70-72)), o, kalbant apie ženklą, – signifikanto prieš signifikatą (iš čia seka, kad nėra signifikato ir, vadinsi, signifikanto).
Antraeiliškumo pirmenybė triumfuoja: akivaizdu, kad tokia ištara prieštaringa; paprasčiausiai tariant, ji prieš-tarauja pačiai iš-tarai (neigia prasmės prasmę). Bet koks antraeilis pirmumas, negali būti anei pirminiu, anei antriniu, taigi, apsigimusio pirmuonies – nulieto pirmūno – nėra. Kaip jau minėjome, nei daikto, nei ženklo, nei pradžios, pasirodo irgi, nėra.

Šis dekonstrukcijos „pavyzdys“ (plačiau jį apžvelgsime analizuodami neabejotinai pačią garsiausią Derrida dekonstrukciją – rašto ir kalbos santykį – kurioje ženklo analizė figūruoja tik kaip tam tikra dalis) leidžia suprasti, kodėl Derrida darbai dažnai ne itin geranoriškai traktuojami tik kaip virtuoziškos sofistinės manipuliacijos paradoksais ir žodžių žaismu, iš kurių kyla nepateisinamas malonumas žongliruoti visos metafizinės tradicijos paveldu, vedančiu mastymą ir bet kokią veiklą paralyžiuojančio nihilizmo link ar bent jau į „meninį-išdaiginį“ filosofijos praktikavimą ir literaturinį estetizmą. Neprivalome neigti nei virtuoziško polėkio, nei išgaunamo malonumo (POS, 15), nei galbūt, ryškiausiai šiuose pirmuose  gana „rimtuose“  tekstuose užsifiksavusių raginimų žaisti ir šokt (ED,48-49; 427-428; M, 29), nors pastarieji pasiūlymai iš pirmo žvilgsnio ir viliojantys, dažnai komplikuojasi ir nesileidžia įgyvendinami. Šių paradoksų Derrida nipriima iš išorės, jie sudaro metafizikos kūną ir pasako apie ją pačią tiesą. Labiausiai čia šokiruoja tai, kad ši metafizinės tiesos „tiesa“ nebegali būti mąstoma kaip tiesa (VP, 61 n1). O tai netrukdo mąstyti priešingai.

DP     Du droit à la philosophie (1990)
ED     L‘Ecriture et la différence (1967)
ES      De l‘esprit (1987)
GL     Glas (1974)
GR     De la grammatologie (1967)
LI       Limited Inc. (1988)
M       Marges – de la philosophie (1972)
PAR    Parages (1986)
POS    Positions (1972)
PS       Psyché. Inventions de l‘autre (1987)
TA      D‘un ton apocalyptique adopté naguère en philosophie (1983)
VP      La voix et le phénomène (1967)

Iš prancūzų k. vertė db.
Versta iš: Geoffrey Bennington - Jacques Derrida. Derrida, Seuil, 2008

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (3)

  1. Bitininkas:

    geras :)

  2. Bitininkas:

    Šiaip pvz. aš kombinuoju vėlyvąjį Vtgenšeiną su Derrida (kalbos filosofija), o politikai ir sociologijai pasitelkiu Foucault, Franfurto mokyklą ir kaip nebūtų keista - Austrų ekonominės mokyklos prakseologiją ir metodologinį individualizmą. Galutiniam variante gaunasi kažkoks daugiaprasmiškas panarchizmas su mutualizmu (atsakymu į klasikinio liberalizmo socialinę problemą bei kontrkultūra/kontrekonomika, kaip alternatyvą socialdemokratijai). Įdomiausia tai, kaip aš sintezuoju Nietzsche’s geneologiją su pažiūromis, kurios lyg ir yra anarchistinės… Jeigu viskas kyla iš valios siekti galios, tai kaip įmanoma įgyvendinti anarchizmą? Dėl šito žodžio superdaugiaprasmiškumo aš jo tiesiog atsisakiau.

    Kas liečia mokslo filosofiją, tai man labiausiai patinka Richard Rorty ir jo neoprgmatizmas. Manau, kad pagaliau pasiekiau kažkokių ryškesnių mąstymo rezultatų, nors iki šiol kyla problema dėl kolektyvinės veiklos suderinimo su mano Stirnerio tipo egoizmu, nes bet kas kas man atrodo nenaudinga nėra man pageidautina, todėl mano ideologija nėra nei stabili, nei visada atitinka mano veiksmus. Stengiuosi gyventi aistringai kaip rašė egzistencialistai :)

    Linkiu sėkmės Disidente. Jeigu gerai pamenu, tai tu konservatorius-tradicionalistas, ar ne?

  3. Haris:

    Derridos pamata suvokiu, kaip savo VISKIO VISKYBE;PPPPP. JEIGU IRA ISH VIENOS VIENETINES JO MATRICOS, GALIMA PASIIMTI VISA-KAS YRA LOGOSAS;} TAI JAU SUSIPRATAU=KAS YRA TEIGINIU SINTEZE;P JUK ISGRYNINTI TIKRA TEIGINI, REIKIA APIE 19%:} SMEGENU DARBO IR PROTINES KONSTRUKCIJOS, KURI SELEKTYVIAI ATRENKA CNS GRANDINES, KAI NERVU KANALAJ SUSIFORMUOJA KITUOSE AUDINIUOSE;P JEIGU KAS NESUPRANTA, KODEL SIGNIFIKANTO CHIA NER;P TAI VISAS MATERIALUSIS PRADAS IR VISA LOGOSO SUBJEKTYVI GRANDINE;} JAU PARUOSHTA ANALIZEJ. KAM REIKIA GERIAU SUVOKTI SAVO LAIKO TERPE?:] ASH TIKIU, IR ZHINAU, KAD VIENA MATRICA, YRA DAUGIANARIS PROCESAS-SUDARYTAS ISH 6 GRANDZHIU. IR TIKSLIAJ SUVOKIANTIS SAVO MATEIALA;]. JEIGU KAM TRUKSTA VIENOS GRANDINELES, TAI MATRICOS ESME..
    1) SUVOKTI VISA ZHEMES RAIDA.
    2) SUPRAST, KAS YRA KAS;].
    IR 3) SUZHINOTI KUO DAUGIAU, APIE SAVO RASE;P

Rašyti komentarą