BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Filosofija po MENO PO FILOSOFIJOS (apie eksceptologiją)

Pastišai vietoj preambulės

REVOLIUCIJA RYJA SAVO VAIKUS Į V A I R I A I S BŪDAIS (SVARBU SEKTI SOKRATU: “PROTINGI VALGO TAM, KAD GYVENTŲ”)!

JEIGU YRA SĄVOKA ‘SĄVOKA’, TAI TURĖTŲ BŪTI IR SĄVOKA ‘IŠVOKA’

‘IŠKALBA’ = APIE KĄ NEGALIMA KALBĖTI(?!)

HENRY FLYNT & JOSEPH KOSUTH KAIP VALIA IR VAIZDINYS; GEORGE MAČIŪNAS KAIP Š… MES NOREJOM PASAKYTI – ŠUNYATA.

BŪKITE PROGRESYVŪS, REKALAUKITE  E K S C E P T Ū R O S !

KONCEPTAI NEIŠEINA Į GATVES, KONCEPTAI IŠEINA SKUTAIS; IR EKSCEPTAIS.
NIHIL EST SINE RATIONE – NEĮGALIU ĖST ŠĮ (NE) RACIONĄ!

ZARATUSTRA JAM TAIP ATSAKĖ: „AŠ MYLIU  Š N I P Š T Ą.“

MENAS KAIP IDĖJA KAIP IDĖJA KAIP IDĖJA (DEŠIMTERIOPAI, ŠIMTERIOPAI)… NE IDĖJŲ, – NULIŲ PRIRAŠYMO EKONOMIJA!..

„JIE GAMINO ‘NAUJUS KARALIAUS DRABUŽIUS‘, ŠITIE PONAI SĄVOKŲ STABMELDŽIAI.“ – MEIN BRÜDER FRITZ. (BROLIŠKAS PRIERAŠAS: KONCEPTUALUS NUOGUMAS – KARALIŲ DORYBĖ.- KARALIŠKOJO SKONIO N U O V O K A.)

PRADŽIOJE BUVO IDIOSINKRAZIJA!

SAMOJE GLAVNOJE U ČELOVEKA – … KONCEPTUALIZMAS. JIS DUODAMAS KAIP [PERFORMATYVI] METAKALBA (KOL JI NEREFLEKTUOJAMA) IR KONCEPTUALIZUOTI JĮ REIKIA TAIP, KAD JIS NEBŪTŲ JOKIA KALBA, KAI (JĄJA)      M E T A K A L B A M A :)))

MUAHAHAHA…

JEIGU TAU KLIUDO KONCEPTORIUS, IŠDURK JĮ (IŠDŪRINĖK NEGYVAI, KAIP PAIKĄ SNARGLIŲ)!

VISKAS ALACHO RANKOSE, TAČIAU ALACHAS – TAI BUDOS SĄMONĖ. BUDA TĖRA VIŠNU SAPNAS, O VIŠNU – MIEGANTIS ŠIVA…

DER KUNST IM KOPF: „AŠ TURIU GALVYTĘ VIENĄ IR GALVOJU VISĄ DIENĄ“.

NEGAUSIAI FILOSOFAI ŠVAISTOSI ATSAKYMAIS – VISI JIE SUEINA Į VIENĄ STRUKTŪRĄ: „ĮVAIRIAI FILOSOFAI AIŠKINA PASAULĮ, UŽUOT [NUO JO] ATSIKNISĘ“.

EKSCEPTOLOGIJOS FIZIKALISTINE IŠRAIŠKA: NOISE-PUANTILIZMAS.

MAO YRA PASAKĘS, GERIAU GALIMYBĖ, BET ĮMANOMA (GERIAU ĮMANOMYBĖ, BET GALIMA).

ČIA – KAIP MISTICIZME [EKSCEPTO/DIEVO] SĄVOKA NUŠOKA NUO PROTO. ANT PROTO ČIA (TEN) SĖDI PATS EKSCEPTAS – DIEVAS.

„JEI TU SUTIKSI BUDĄ, NUŽUDYK JĮ“ (KOANAS).

CONCEPTUAL ART IN KM – KONCEPTUALIZMAS KAIME: PASIKINKEI ARKLIUS – HEPENINGAS; PASIKALEI PLUGA – PERFORMANSAS; ISAREI LAUKA – ‚LAND ART‘ (ZEMES MENAS)…

EXCEPTUAL ART IN KM: KADANGI KURINIO (KREATYVO) UZMANYMAS (RECEPTAS) APRIORISKAI JAU YRA KURINYS… ISVAZIAVAI I KAIMA IR TU – <K>RECEPTUALISTAS!

KAS YRA EKSCEPTAS? OGI, NIEKAS! KAS NERA EKSCEPTAS? TAIGI, VISKAS!

Pradžioje buvo… kopėčios

Pasaulio prasmė turi būti už pasaulio. Pasaulyje visa yra taip, kaip yra, ir visa nutinka taip, kaip nutinka; jame nėra jokios vertės – o jeigu ji būtų, ji neturėtų jokios vertės. – L. Wittgenstein. LAIPTAI Į DANGŲ :)

Oksimoronu “’Eksceptologinė ’ ‘koncepcija’” įžengiama į šį tekstą, kurio pirmieji, į kabutes «įstatyti» sakiniai, byloja tiesą – «kabutėse»…
Nėra nieko malonesnio (perfrazuojant Tristaną Tzara ir Liudvigą Wittgensteiną) negu nustumti kopėčias: kai jomis pasinaudojai (Liudvigas); ir kurių nemėgsti (Tristanas).
Filosofija po ‚Meno po filosofijos‘ (FPMPF), kitaip tariant, prelegomenai (suprasti kaip pakopos) tokiam mąstymo menui, kuris „mąstymui menu“ (konceptualiojo meno, apokalipses ir Wittgensteino Projektas I) suteiktu pagrida mastyti tokiomis kategorijomis, kurios is esmes atmestu ankstesnes kategorijas – suprastas kaip degradacija ir anarchija – (konceptualaus meno, apokalipses liudytoju ir vitgensteiniskojo traktato „6.54“ projektas, kurį, pagal tik ka paskelbta analogija, galime vadinti Projektu II)…
…toks projektas imanomas tik atlikus dvigubą judesi (‚Traktato‘ at-skleista tema – unverborgenheit, aletheia!) su kopeciomis; perdaug įtikinanti „paviršinės“ gramatikos lygyje, kad gramatikos „gilumoje“ redukuotu [save] i absurda, kurio jega tame, kad jis verčia mus galvoti apie tai, apie ką negali būti galvojama. Tačiau dauguma analitiškai orientuotų “Traktato” skaitytojų tradiciškai laikė, kad jiems draudžiama net pagalvoti apie tai, apie ką negalima galvoti.
Panirti i absurda – arba prota – taip giliai, kad juodviems neliktu vietos :)

Kopėčias galima išardyti (analizė), sukapoti (destrukcija), galima iš jų padaryti kėdę (dekonstrukcija), skenuoti ultravioletu ir infraraudoniu ieškant ankstesnių klodų (žinijos archeologija ir genealogija), tačiau tokių kopėčių paskelbimas meno kūriniu, įgauna meninį statusą vien todėl, kad jos paskelbiamos meno kūriniu (Kosutho ‘tautologija’).
Tokį judėjimą tuščioje erdvėje mes linkę vadinti amžinuoju ne(už)lipimu – eksceptologijos vulgata.

Vittgensteino mokinys M. O’C. Drury sėkmingai panaudojo Kierkegoro palyginimą apie teatro direktorių, kuris išbėga į sceną vaidinimo viduryje, kad praneštų apie kilusį gaisrą. Žiūrovai mano, kad tai vaidinimo dalis ir kuo garsiau jis šaukia, tuo labiau publika ploja. Ch. L. Creegan net sakė, kad filosofai, labiausiai jaučiantys, kad teisingai supranta “Traktatą” (t.y. taip, kaip norėjo Vitgenšteinas), tradiciškai buvo tie, kurie turėjo jo nesuprasti.

Eschatologijų nereikėtų suprasti pažodžiui; jųjų autoriai hiperbolistai dažnai ir patys prisipažįsta: “[mūsų] sakiniai aiškina tuo, kad tas, kuris supranta, galiausiai atpažįsta juos kaip beprasmius, kai jais, ant jų, per juos žengia…” Kultinis konceptualistų Wittgenstein’ be jokios abejonės yra konceptualistas avant la lettre, tačiau ir Hegelis…

Kai Meno KŪNU tampa ŽODIS, kurio “vaizdavimas” tampa MENU, kai/tai (toks) menas tampa KŪRINIU-kūnu…

Wittgenšteino supratimu, ideali būtų tokia kalba, kuri atvaizduotų faktus, tačiau visiškai neaišku ar jis apsidžiaugtų bent vienu eksponatu Sol’ LeWitto “ratelio” Bern’e surengtoje parodoje. – Išvertus: “Gyvenimas tavo galvoje. Kai juslės įgauna formas”.

Filosofo ir matematiko Henry Flynt (nekreipti dėmesio į jo eschatologinę DSC – Demolish Serious Culture!) ‘Žaidimo su sąvokomis’ tezė, skaidri kaip stiklopaketas (kodėl ne stiklo piramidė? Kuo ne stiklo karoliukai?), kuri nesimbolizuoja jokios (pasaulio) pabaigos, o, viso labo, tik „Naująjį mesianizmą“: “’Concept art’ is first of all an art of which the material is ‘concepts’, as the material of for ex. music is sound.” (versti paprastai: savokų menas, yra, medžiaga-konceptai, kaip, muzika, yra, medžiaga-garsas).

(Beje, konceptualiojo meno „šaltinis“ <Malevic (copyright), Duchampas (copyright) ir Kleinas (copyright)>, „atgaline data“ (kitaip sakant, pasitelkus atstumtas kopėčias) ištryško iš Wittgensteino Velyvojo – tos teksto vietos „Vermischte Bemerkungen“, kur skelbiama, kad mąstymui nereikia kopėčių – anei panoptikumo, anei pakylos – filosofo vertas pasaulis atsiveria šiapus horizonto.)

…Tačiau ir Hegelis, – ant kurio „grėblio“ konceptualistas par excellence (turimas mintyje ankstyvasis Joseph Kosuth) užlipa vos iškėlęs koją iš tradicinio meno kertės (t. y. formuluodamas fundamentaliuosius art conceptual postulatus „Mene po filosofijos“) – „naujajame mene“ (mene-filosofijoj) atpažįsta savo brydę: Hegelis pasidarbavo, kad po meno viešpativimo prasidėtų filosofijos viešpatavimo era, ir, kad filosofijos disciplina taptų filosofijos istorija. Kosuthas apgailestauja: ” The result of Hegel’s influence has been that a great majority of contemporary philosophers are really little more than historians of philosophy, Librarians of the Truth, so to speak. One begins to get the impression that there “is nothing more to be said./ Hegelio įtakos pasekmė – kad didžioji dalis šiuolaikinių filosofų mažai kuo besiskiria nuo filosofijos istorikų, – Tiesos bibliotekininkų, vaizdžiai tariant. Susidaro įspudis, kad “pasakyti nebėra ko”.”

Taciau ir Kosutho “premisos” dvasia ir forma – hėgeliškos. Pavyzdziui “Idėja kaip Idėja” arba pagrindinė “manifesto” tema – išvirkščias hėgelizmo postulatas – meno viešpatavimo era po filosofijos eros.

Kitaip tariant, kopėčios gali būti atmestos kartu su subordinacija, metafora gali nebetekti prasmės apsivertus [vertybinei] skalei.
Hėgeliškus terminus tematizuoti sudėtinga, – kas jei vienu ir tuo pačiu metu atmetimas (pvz. vokiškas ‚aufhebung‘) ima reikšti nukėlima, atskyrima (nuėmima) stumima, paleidima, (is-) siuntima, adresavima, atsisakyma, isimti, numatyma (kai nukeliamas zvilgsnis), atsitiktinuma, nuotyki, ekspedicija, eksporta, atidavima, dovana, perkėlima, svarstyma, svyravima…

«Art after philosophy (and after)» teigia stai ka: filosofija yra bejege pazintiniame aiskinamajame kelyje (nepajegi vykdyti kognityvine-metodologine funkcija). Del to kazkiek kaltas senas sensualizmo (menas) ir racionalizmo (meno aiskinimo, meno “iteisinimo”) gincas priejes prie loginio savo galo. Aiskinimo (kartu ir meno ir filosofijos) darba dabar pavesta atlikti konceptualizmui (-o) menui: “Is it possible, then, that in effect man has learned so much, and his “intelligence” is such, that he cannot believe the reasoning of traditional philosophy? That perhaps he knows too much about the world to make those kinds of conclusions?”.

Kitas pastebejimas: uzgime visiskai naujas menas – “postdiušanizmas” (“And there is certainly an “art condition” to art preceding Duchamp, but its other functions or reasons-to-be are so pronounced that its ability to function clearly as art limits its art condition so drastically that it’s only minimally art./ Zinoma, (dar) galima kalbeti apie tam tikra “meno” iki Deschampo “buvi”, bet jo “prasme buti” formuluojama tokiu budu, kad galimybe toliau funkcionuoti (kaip menui) riboja meno definicija…”

Isvada: “In no mechanistic sense is there a connection between philosophy’s “ending” and art’s “beginning,” but I don’t find this occurrence entirely coincidental. Though the same reasons may be responsible for both occurrences, the connection is made by me./ Rysys tarp filosofijos “pabaigos” ir meno “debiuto”  toil grazu nera mechaninis, bet toks sutapimas man neatrodo visiskai atsitiktinis. Kadangi tos pacios priezastys gali buti abieju reiskiniu pagrindas, as konstatuoji ji.”

Kosutas prisipazista, kad konceptualizmas jau egzistuoja de facto (tai – diušaniškasis ‘ready-made = postmodernizmas = filosofija). «Konceptualistinis» jo performatyvas — tik posteriorinis.

Kosutho nuomone Naujasis po-apokaliptinis Mesijas privalo atmesti du dalykus: primo – klasikini privaloma idejos ikunijimo (materijoje) principa (“fizinis luobas privalo sunykti, nes menas – tai idejos jega, ne materijos”); secondo – nekritiska meno ir estetikos (kaip grozio mokslo) sarysi: kadangi klasikine filosofija negrinejo klasikini mena kaip grozi, meno ir grozio (konceptualus) rysys tapo nebeatskiriami. Tuo paciu neperskiriama savoka tapo menas ir estetika, o tai jau,toli grazu, nesutampa su tikrove.

Kaip menas tapo filosofija? Ogi taip: “The task such philosophy has taken upon itself is the only “function” it could perform without making philosophic assertions./ Uzdavinys, kuri tokia filosofija (meniskai konceptuali – db) uzsikrauna sau yra vienintele jos “funkcija”, kuria galima ispildyti nedarant filosofiniu pareiskimu.”

“Nubrezkite tiesiaja linija ir sekite ja!” (La Monte Young. Composition 1961. No. 5)

Literaturinis konceptualizmas (kaip postmodernizmo «revoliucijos veidrodis») pasistveres ivairias nuvalkiotas, issemtas, issekintas klises (prisiminti literaturinius pre-konceptualistus Servanteza, A. Jarri, oberiutus!…) atrades ir pademonstraves literaturos fikcionaluma ir, tuo paciu, jos zaidybini, ludistini charakteri t. y. reflektaves savo dirbtinuma ir ismone, nesukele jokios tragedijos ir liko «savo kopeciose».

Parodijuodamas, imituodamas, pastisizuodamas  toks (teksto,  ,,,) menas savo prigimtimi, pasaukimu, intencija stengiasi demistifikuoti (daznai – kurdamas naujus mitus) nuo realybes atplestus zenklus, konvencijas, pseudoliteraturines utopines ieologines konstrukcijas. Ir ne tik…

Ex filosofo ir klausinejanciojo pasnekesys apie tarme (fragmentai)

–  T a d  k l a u s y k,  t i k r i a u   s a k a n t   –   a t s a k i n e k.
–  Kl a u s k.
–  A r   n e p a s a k y t u m,   k a s   a p s k r i t a i   y r a     F A R I K T A S?
– T a c i a u   a r   s i t o   s i e k d a m i   g a l i m e   r e m t i s   “k a s” ?
–  U z n e m u n e s   z e m a i c i u   k o n c e p t u a l i z m a s   m u m s    z i n o m a s   k a i p                     d a l y k a s   d r a u g a u j a n t i s   s u   i d e j o m i s   i r   “d r a u g y s t e   t a r p u   i d e j u ”,  j e i g u   m a n   l e i s i   t a i p   s a k y t i…
– … b e t   n e   s u   s i o   p a s a u l i o   d a l y k a i s ,   k u r i e m s   s e n i a i   p a r i n k t i   i r   p r i t a i k y t i   v a r d a i.
–   J i e   t u r i   n e   t i k   S N I P S T A   i r   F A R I K T ’ A …
– T a i p ,   t a i   –   l i n k s m o j i   i s m i n t i s !
– P a k r y p u s i   i   m e n a ,   n e   i   m o k s l a ..?
–  … i r   s a v o k u   p o e t i n e s   s a k n i s.
–  Z o d z i u,  n e e g z i s t u o j a n t i s,  p a b r e z t i n a i   e s t e t i n i s   d a l y k a s , “ f i l o s o f i j o s ”  s u   r o z i n i a i s    v a i z d a i s…

(Bus daugiau)

Rodyk draugams

Lietuvių nacionalinis M… kaip meno ontologinis Š… (ir – eksceptas!)

«AR YRA LIETUVIO GENUOSE ŽAISMĖS?» (Rolandas Rastauskas‚ ‘Lašas po lašo’. VEIDAI 88. “Vagos” leidykla,1989)

«Šv. Petras ir Viešpats Dievas nusprendžia surengti fluxus koncertą danguje ir pasišaukia Jurgį Mačiūną,jie susipažįsta.“ (Benas Votjė “In memoriam George Maciunas” (cituojama pagal ‘Lašas po lašo’)

“… atverstą knygą laikau kairėje, dešine gaudau nežinia ką, gaudydamas skaitau…”
… daugiau nei prieš penkiolika metų pradėjau ‘promenadą’ – pasivaikščiojimą su Rolandu Rastausku ir nemirtingais jo ‘Lašas po lašo’ andegroundistais…
Neišvaikščiotas žanras ir ‘als ob’ (”tarsi”) filosofija siūlė (būtasis neatliktinis) nepretenzingą “mačiūno“ konceptą, psichodelinį [Rastausko] gliuką & artefaktinį ‘Lašą…’ sintezuojančią schemutę:
… radikalų fluxus (herakleitėja ir dzenijada!) kairuoliškumą gaudanti DEŠINĖ (=dešinysis smegenų pusrutulis – sapno, svaičiojančios interpretacijos ir genijaus genų [žaismės] buveinė, – kas gi daugiau?!) čia mąstanti-dekonstruojanti dar ir tekstų “skeveldromis”-koliažais vieną („tą“) akimirką sustingsta: galų gale iš kelių urnų atrenkama toji su Mačiūno palaikais, paverstais į pelenus, čia pat scenoje išdygsta lietuviškiausia tupykla, mirties agentas išpila Mačiūno pelenus į unitazą ir nuleidžia vandenį ( – „Toks nihiliuojantis Nieko niekas ir skirtumą tarp jų naikinantis niekas nėra viena ir tas pat, bet tas pat – mąstant apie būties ir esinio bendrabūvį esini(j)o(s) fundamentalioje būtyje“. Heidegger, Martin. ‘Vom Wesen des Grundes’). Ir basta: „TOKIO ŽMOGAUS IŠ VISO NĖRA“! Net nebuvo: „Niekas negali patvirtinti jo vardo ir pavardės, jokių tapatybės popierių“, Jis neturėjo ausvaiso, “niekada nemokėjo mokesčių (…) Jis niekur neužfiksuotas”!
Yra tik žaismė: vieno (taigi jau – dviejų!) lietuvio (-ų) genuose, dešiniojoje smegenų hemisferoje, diseminizuotame asociatyviame tekste parašytame visiškoje tuštumoje…
… pranašaujančia (naujoji apokalipsė!) kasdienybės revoliucijos kalba, apreiškimu RoRui:
“… pasirodys naujos sudėtys (…) tikrovė pažadins prikelti aplinką; toji prikelta aplinka lašas po lašo ims spindėti ir gausti: žingsnių aidas, laiptų girgždesys, einantys slėpynių vaikai, skaičiuotės ir aimanos, uosto sirenos, pagaliau milicininko švilpukas ir raudona šviesa – tas nesibaigiantis būties minimalizmas – dorai maitins kiekvieną, kuris nebijo išeiti iš savo kambario.”

[… ]

R. Rastauskas sumanė testą ir pasikvietė Mačiūną
Mačiūnas pasikvietė genus ir pasikvietė žaismę
Žaismė sumanė žaidimą ir pasikvietė Dievą.
Dievas sumanė tekstą ir pasikvietė ‘Lašą…’.

[…]

“Būti paguldytais į karstą? - Niekada nesileiskit!” (Antonin Artaud)

…mano dešinė sustingo…”vienas didžiausių atvejų per visą hepeningo (reikėtų sakyti ‘event‘o’) istoriją” – ‘Mačiūno Šmėkla’ – klaidžiojo Meno vamzdyne:
Užkimšti visą kaupi-talistinę kanalizaciją ir paskandinti MUZIEJŲ jo paties šūde!
… tokios minties IŠ VISO NĖRA. Rastauskas, žodis po žodžio, lašas po lašo, neleidžia kauptis – akumuliuotis – jokiai minčiai: LOGOS‘o vieta muziejuje – istorijos sąvartyne, teigia protagonistas, čia – kelių eventų (viename sūkuryje) srautas – “vienas didžiausių atvejų per visą (literatūrinio) hepeningo (reikėtų sakyti ‘gaya scienza’) istoriją”
Stilius kaip viena (klozeto) srovė: pagriebusi ir nusinešus tiek autorių, tiek herojus, tiek (ne)įmanomą fluksusskaitytoją…

[...]

Tą akimirką aš prisiminiau (…) Nam Džūn Paiką (autoriaus prototipą?), kuris ‘Pavojaus muzikoje Nr 5′ paliepė atlikėjui (autoriaus alter ego?) įlysti į gyvos banginės makštį…
Mano dešinė sustingo: Rastauskas transformavosi raštauske, sutekėjo (lašas po lašo) į rašalą! Išprakaitavo per teksto pažastis.
Kanonizacijos kanalizacija yra kanalizacijos kanonas, – tartų koks fundamentalus ontologas…

[...]

„…salė nuščiuvo…“ per dvidešimt dvejus ‚Lašo…‘ gyvavimo metus niekas nepatvirtino ir nepatvirtins „Rastausko gliuko“, – TOKIO fluxus IŠ VISO NĖRA… jis niekur neužfiksuotas… „Oficialaus meno reikalų valdyba jau (seniai) parengė“ fluxus „suvokimo taisyklių savadą privalomu skiepų pavidalu“: paskiepytas revoliucijos procesas tapo nebeįmanomu. Kas atmeta naujas kodifikacijas – kriminalizuojamas ir sutramdomas. „Tik žaidžiantis žmogus išsigelbės (tą akimirką aš prisiminiau Alytaus bienalę – vieną didžiausių pastarojo meto „hepeningų“ įvykusių visiškoje tuštumoje: meninis meno proletariatas su džiaugsmu pranešė apie savo klasės išnykimą ir tuo pasveikino mena…) – bet ir jis turi žinoti, jog vienodai pasmerkti tiek užsimirštantys žaidime, tiek pradedantys su išankstiniu planu (…) Planas žaidimą paverčia lošimu (…) Tik priemonės pateisina tikslą, sukuria jį (…) šlovė smulkiems daiktams! Tegyvuoja Abonentų sąrašas – tikroji Fluxus Biblija“…

[...]

Rastauską pasikviete skiepytojai.
Rastauskas pasikviete „menininkus“.
[ne-pavojaus ne-muzikoje Nr...] menininkai paliepė skiepytojams įlysti į gyvos banginės makštį…

…ir (pabūgę patys virsti bangine – leviatane?) suspendavo savus įgaliojimus…

[...]

… o VIENAS LINKSMIAUSIŲ MOKSLŲ GAYA SCIENZA ISTORIJOJE tebešaukė: po trijų XX a. Avangardo emancipacijų – Dada, Letrizmo ir Situacionizmo – aš suradau dar vieną grandį, kurią tamstos turėsite prarasti. Tai IKIDAOSIŠKOJI VEIDMAINYSTĖ! Ar dar ilgai marksizmas – kairiajam smegenų pusrutuliui skirta mąstysena – apsimetinės revoliuciniu menu? Kodėl anarchizmas – tris tūkstančius metų vyraujanti filosofijos „dešinė“ – tebesivelka panekonomizmo pozityvistinėj „kairiojoj“? Kodėl estetikos požiūriu mąstymo dešinė – tik simetriškai išversta mąstymo kairė? Kodėl mąstymas suprastas kaip akompiliacija suprasta kaip rezultatas suprastas kaip tikslas suprastas kaip pagrindas suprantamas kaip sąstingis – non fluxus!?.. Kas nutinka kai susikaupimas virsta atsipalaidavimu – žaidimu? Kas nutinka kai tikslas virsta nieku (pelenais), o judėjimas viskuo – nuleiedžiamu vandeniu!? Kas nutinka, kuomet tikslas virsta judėjimu…

Kas nutiks kuomet kairiadešiniaranke samsariškoji dešinė (kuri yra dešiniakairė nirvaniškoji kairė) pradės „gaudyti nežinia ką“? Ir gaudydama nesustings?..

[…]

„Tą akimirką aš prisiminiau žaltiškąjį Joną Meką…”
…aš prisiminiau Proletkultinį meną – patį radikaliausią iš kada nors egzistavusių meninių sąjūdžių, kuriuo nepaprastai domėjosi visi septintojo dešimtmečio post-dadaistai: autorius demiurgas, autorius monopolistas vieną rytą priėjo liepto galą – kūryba tapo kolektyviniu veiksmu, VISI atsibudo menininkais…
…ir – aš prisiminiau – kultūrologijos demaskuotoją Borisą Groysą bei jo «‘žaltiškąją’ poemą» ‚Gesamtkunstwerk Сталин‘ – ‚Menų Sintezės Kūrinys Stalinas‘: ištrūkęs iš galeristų mekos, naudodamasis visu avangardo idejiniu arsenalu socrealizmo genijus sukūrė GULAG’ą „padiktuotą pačios avant-gard’o vystymosi logikos“.

…‘fluxo‘ (kaip mainomosios vertės) Fluxus’e yra tiek, kiek jo pagamina event’as. Eventas yra [Leviatanės] kūnas, kurio išorėje fluxus nustoja buvęs tuo, kuo yra, nebefunkcionuoja kaip gyvas organizmas, tampa konservuota mumija – stabmeldžių meka, žaltiškuoju marketingo FETIŠU; bet ir „užsimirštantys žaidime“ – Gesamtkunstwerk’e (?) – galiausiai psiduoda Molochui. Situacionistai (kita neodadaizmo divizija) „pasileido“ į visas keturias puses, kai judėjimui iškilo stagnacijos pavojus.
Uždaryti savo „verslą“, skelbti bankrotą – padiktuotą pačios ‚lašas po lašo‘ vystymosi logikos (!?) – ne kartą bandė ir subkomendantė Jurgis…

[...]

[Tą akimirką] facebooko voragyvis Rostowskis (alias Rolandas Rastauskas) Boriso Paramonovo žodžiais iškoptais iš Michelio Foucauld‘ filosofijos užrašė ant mano «mūro»: tiesa atsiveria ne proto galiai, bet kūno patirčiai. Tiesą sako kūnas! Ne vien šaukdamasis malonumo, bet ir pasmerktas likimui, kentėjimui, mirčiai…
Tiesa atsivėrusi kūnui, bergždia bet kokiam samprotavimui; ją galima perteikti tik lemties kalba; filosofas, einantis į tiesą, privalo susitikti su kančia… štai kontekstas, kuriame gandai, kad Foucauld specialiai užsikrėtė AIDS (kaip Tomo Mano interpretacijoje sifiliu – Nietzsche), darosi egzistencialiai įkandami, beigi – didaktiškai taurūs…
Mano klausa sustingo: Nietzsche ir Foucault užsikrėtė ‘limpančiomis’ ligomis, kad kentėtų „vardan žmonijos“, Venička Jerofejevas nutarė, kad tas pat yra būti prikaltam prie kryžiaus kas prie baro ir tuo didžiai atpirko žmonijos nuodėmes, Filosofas Empedoklis įšoko į Etną – ugnikalnį… Džiordž Mačiūnas susirengė išvietėn…

(pabaiga kitame numeryje)

Rodyk draugams