BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Filosofija po MENO PO FILOSOFIJOS (apie eksceptologiją)

Pastišai vietoj preambulės

REVOLIUCIJA RYJA SAVO VAIKUS Į V A I R I A I S BŪDAIS (SVARBU SEKTI SOKRATU: “PROTINGI VALGO TAM, KAD GYVENTŲ”)!

JEIGU YRA SĄVOKA ‘SĄVOKA’, TAI TURĖTŲ BŪTI IR SĄVOKA ‘IŠVOKA’

‘IŠKALBA’ = APIE KĄ NEGALIMA KALBĖTI(?!)

HENRY FLYNT & JOSEPH KOSUTH KAIP VALIA IR VAIZDINYS; GEORGE MAČIŪNAS KAIP Š… MES NOREJOM PASAKYTI – ŠUNYATA.

BŪKITE PROGRESYVŪS, REKALAUKITE  E K S C E P T Ū R O S !

KONCEPTAI NEIŠEINA Į GATVES, KONCEPTAI IŠEINA SKUTAIS; IR EKSCEPTAIS.
NIHIL EST SINE RATIONE – NEĮGALIU ĖST ŠĮ (NE) RACIONĄ!

ZARATUSTRA JAM TAIP ATSAKĖ: „AŠ MYLIU  Š N I P Š T Ą.“

MENAS KAIP IDĖJA KAIP IDĖJA KAIP IDĖJA (DEŠIMTERIOPAI, ŠIMTERIOPAI)… NE IDĖJŲ, – NULIŲ PRIRAŠYMO EKONOMIJA!..

„JIE GAMINO ‘NAUJUS KARALIAUS DRABUŽIUS‘, ŠITIE PONAI SĄVOKŲ STABMELDŽIAI.“ – MEIN BRÜDER FRITZ. (BROLIŠKAS PRIERAŠAS: KONCEPTUALUS NUOGUMAS – KARALIŲ DORYBĖ.- KARALIŠKOJO SKONIO N U O V O K A.)

PRADŽIOJE BUVO IDIOSINKRAZIJA!

SAMOJE GLAVNOJE U ČELOVEKA – … KONCEPTUALIZMAS. JIS DUODAMAS KAIP [PERFORMATYVI] METAKALBA (KOL JI NEREFLEKTUOJAMA) IR KONCEPTUALIZUOTI JĮ REIKIA TAIP, KAD JIS NEBŪTŲ JOKIA KALBA, KAI (JĄJA)      M E T A K A L B A M A :)))

MUAHAHAHA…

JEIGU TAU KLIUDO KONCEPTORIUS, IŠDURK JĮ (IŠDŪRINĖK NEGYVAI, KAIP PAIKĄ SNARGLIŲ)!

VISKAS ALACHO RANKOSE, TAČIAU ALACHAS – TAI BUDOS SĄMONĖ. BUDA TĖRA VIŠNU SAPNAS, O VIŠNU – MIEGANTIS ŠIVA…

DER KUNST IM KOPF: „AŠ TURIU GALVYTĘ VIENĄ IR GALVOJU VISĄ DIENĄ“.

NEGAUSIAI FILOSOFAI ŠVAISTOSI ATSAKYMAIS – VISI JIE SUEINA Į VIENĄ STRUKTŪRĄ: „ĮVAIRIAI FILOSOFAI AIŠKINA PASAULĮ, UŽUOT [NUO JO] ATSIKNISĘ“.

EKSCEPTOLOGIJOS FIZIKALISTINE IŠRAIŠKA: NOISE-PUANTILIZMAS.

MAO YRA PASAKĘS, GERIAU GALIMYBĖ, BET ĮMANOMA (GERIAU ĮMANOMYBĖ, BET GALIMA).

ČIA – KAIP MISTICIZME [EKSCEPTO/DIEVO] SĄVOKA NUŠOKA NUO PROTO. ANT PROTO ČIA (TEN) SĖDI PATS EKSCEPTAS – DIEVAS.

„JEI TU SUTIKSI BUDĄ, NUŽUDYK JĮ“ (KOANAS).

CONCEPTUAL ART IN KM – KONCEPTUALIZMAS KAIME: PASIKINKEI ARKLIUS – HEPENINGAS; PASIKALEI PLUGA – PERFORMANSAS; ISAREI LAUKA – ‚LAND ART‘ (ZEMES MENAS)…

EXCEPTUAL ART IN KM: KADANGI KURINIO (KREATYVO) UZMANYMAS (RECEPTAS) APRIORISKAI JAU YRA KURINYS… ISVAZIAVAI I KAIMA IR TU – <K>RECEPTUALISTAS!

KAS YRA EKSCEPTAS? OGI, NIEKAS! KAS NERA EKSCEPTAS? TAIGI, VISKAS!

Pradžioje buvo… kopėčios

Pasaulio prasmė turi būti už pasaulio. Pasaulyje visa yra taip, kaip yra, ir visa nutinka taip, kaip nutinka; jame nėra jokios vertės – o jeigu ji būtų, ji neturėtų jokios vertės. – L. Wittgenstein. LAIPTAI Į DANGŲ :)

Oksimoronu “’Eksceptologinė ’ ‘koncepcija’” įžengiama į šį tekstą, kurio pirmieji, į kabutes «įstatyti» sakiniai, byloja tiesą – «kabutėse»…
Nėra nieko malonesnio (perfrazuojant Tristaną Tzara ir Liudvigą Wittgensteiną) negu nustumti kopėčias: kai jomis pasinaudojai (Liudvigas); ir kurių nemėgsti (Tristanas).
Filosofija po ‚Meno po filosofijos‘ (FPMPF), kitaip tariant, prelegomenai (suprasti kaip pakopos) tokiam mąstymo menui, kuris „mąstymui menu“ (konceptualiojo meno, apokalipses ir Wittgensteino Projektas I) suteiktu pagrida mastyti tokiomis kategorijomis, kurios is esmes atmestu ankstesnes kategorijas – suprastas kaip degradacija ir anarchija – (konceptualaus meno, apokalipses liudytoju ir vitgensteiniskojo traktato „6.54“ projektas, kurį, pagal tik ka paskelbta analogija, galime vadinti Projektu II)…
…toks projektas imanomas tik atlikus dvigubą judesi (‚Traktato‘ at-skleista tema – unverborgenheit, aletheia!) su kopeciomis; perdaug įtikinanti „paviršinės“ gramatikos lygyje, kad gramatikos „gilumoje“ redukuotu [save] i absurda, kurio jega tame, kad jis verčia mus galvoti apie tai, apie ką negali būti galvojama. Tačiau dauguma analitiškai orientuotų “Traktato” skaitytojų tradiciškai laikė, kad jiems draudžiama net pagalvoti apie tai, apie ką negalima galvoti.
Panirti i absurda – arba prota – taip giliai, kad juodviems neliktu vietos :)

Kopėčias galima išardyti (analizė), sukapoti (destrukcija), galima iš jų padaryti kėdę (dekonstrukcija), skenuoti ultravioletu ir infraraudoniu ieškant ankstesnių klodų (žinijos archeologija ir genealogija), tačiau tokių kopėčių paskelbimas meno kūriniu, įgauna meninį statusą vien todėl, kad jos paskelbiamos meno kūriniu (Kosutho ‘tautologija’).
Tokį judėjimą tuščioje erdvėje mes linkę vadinti amžinuoju ne(už)lipimu – eksceptologijos vulgata.

Vittgensteino mokinys M. O’C. Drury sėkmingai panaudojo Kierkegoro palyginimą apie teatro direktorių, kuris išbėga į sceną vaidinimo viduryje, kad praneštų apie kilusį gaisrą. Žiūrovai mano, kad tai vaidinimo dalis ir kuo garsiau jis šaukia, tuo labiau publika ploja. Ch. L. Creegan net sakė, kad filosofai, labiausiai jaučiantys, kad teisingai supranta “Traktatą” (t.y. taip, kaip norėjo Vitgenšteinas), tradiciškai buvo tie, kurie turėjo jo nesuprasti.

Eschatologijų nereikėtų suprasti pažodžiui; jųjų autoriai hiperbolistai dažnai ir patys prisipažįsta: “[mūsų] sakiniai aiškina tuo, kad tas, kuris supranta, galiausiai atpažįsta juos kaip beprasmius, kai jais, ant jų, per juos žengia…” Kultinis konceptualistų Wittgenstein’ be jokios abejonės yra konceptualistas avant la lettre, tačiau ir Hegelis…

Kai Meno KŪNU tampa ŽODIS, kurio “vaizdavimas” tampa MENU, kai/tai (toks) menas tampa KŪRINIU-kūnu…

Wittgenšteino supratimu, ideali būtų tokia kalba, kuri atvaizduotų faktus, tačiau visiškai neaišku ar jis apsidžiaugtų bent vienu eksponatu Sol’ LeWitto “ratelio” Bern’e surengtoje parodoje. – Išvertus: “Gyvenimas tavo galvoje. Kai juslės įgauna formas”.

Filosofo ir matematiko Henry Flynt (nekreipti dėmesio į jo eschatologinę DSC – Demolish Serious Culture!) ‘Žaidimo su sąvokomis’ tezė, skaidri kaip stiklopaketas (kodėl ne stiklo piramidė? Kuo ne stiklo karoliukai?), kuri nesimbolizuoja jokios (pasaulio) pabaigos, o, viso labo, tik „Naująjį mesianizmą“: “’Concept art’ is first of all an art of which the material is ‘concepts’, as the material of for ex. music is sound.” (versti paprastai: savokų menas, yra, medžiaga-konceptai, kaip, muzika, yra, medžiaga-garsas).

(Beje, konceptualiojo meno „šaltinis“ <Malevic (copyright), Duchampas (copyright) ir Kleinas (copyright)>, „atgaline data“ (kitaip sakant, pasitelkus atstumtas kopėčias) ištryško iš Wittgensteino Velyvojo – tos teksto vietos „Vermischte Bemerkungen“, kur skelbiama, kad mąstymui nereikia kopėčių – anei panoptikumo, anei pakylos – filosofo vertas pasaulis atsiveria šiapus horizonto.)

…Tačiau ir Hegelis, – ant kurio „grėblio“ konceptualistas par excellence (turimas mintyje ankstyvasis Joseph Kosuth) užlipa vos iškėlęs koją iš tradicinio meno kertės (t. y. formuluodamas fundamentaliuosius art conceptual postulatus „Mene po filosofijos“) – „naujajame mene“ (mene-filosofijoj) atpažįsta savo brydę: Hegelis pasidarbavo, kad po meno viešpativimo prasidėtų filosofijos viešpatavimo era, ir, kad filosofijos disciplina taptų filosofijos istorija. Kosuthas apgailestauja: ” The result of Hegel’s influence has been that a great majority of contemporary philosophers are really little more than historians of philosophy, Librarians of the Truth, so to speak. One begins to get the impression that there “is nothing more to be said./ Hegelio įtakos pasekmė – kad didžioji dalis šiuolaikinių filosofų mažai kuo besiskiria nuo filosofijos istorikų, – Tiesos bibliotekininkų, vaizdžiai tariant. Susidaro įspudis, kad “pasakyti nebėra ko”.”

Taciau ir Kosutho “premisos” dvasia ir forma – hėgeliškos. Pavyzdziui “Idėja kaip Idėja” arba pagrindinė “manifesto” tema – išvirkščias hėgelizmo postulatas – meno viešpatavimo era po filosofijos eros.

Kitaip tariant, kopėčios gali būti atmestos kartu su subordinacija, metafora gali nebetekti prasmės apsivertus [vertybinei] skalei.
Hėgeliškus terminus tematizuoti sudėtinga, – kas jei vienu ir tuo pačiu metu atmetimas (pvz. vokiškas ‚aufhebung‘) ima reikšti nukėlima, atskyrima (nuėmima) stumima, paleidima, (is-) siuntima, adresavima, atsisakyma, isimti, numatyma (kai nukeliamas zvilgsnis), atsitiktinuma, nuotyki, ekspedicija, eksporta, atidavima, dovana, perkėlima, svarstyma, svyravima…

«Art after philosophy (and after)» teigia stai ka: filosofija yra bejege pazintiniame aiskinamajame kelyje (nepajegi vykdyti kognityvine-metodologine funkcija). Del to kazkiek kaltas senas sensualizmo (menas) ir racionalizmo (meno aiskinimo, meno “iteisinimo”) gincas priejes prie loginio savo galo. Aiskinimo (kartu ir meno ir filosofijos) darba dabar pavesta atlikti konceptualizmui (-o) menui: “Is it possible, then, that in effect man has learned so much, and his “intelligence” is such, that he cannot believe the reasoning of traditional philosophy? That perhaps he knows too much about the world to make those kinds of conclusions?”.

Kitas pastebejimas: uzgime visiskai naujas menas – “postdiušanizmas” (“And there is certainly an “art condition” to art preceding Duchamp, but its other functions or reasons-to-be are so pronounced that its ability to function clearly as art limits its art condition so drastically that it’s only minimally art./ Zinoma, (dar) galima kalbeti apie tam tikra “meno” iki Deschampo “buvi”, bet jo “prasme buti” formuluojama tokiu budu, kad galimybe toliau funkcionuoti (kaip menui) riboja meno definicija…”

Isvada: “In no mechanistic sense is there a connection between philosophy’s “ending” and art’s “beginning,” but I don’t find this occurrence entirely coincidental. Though the same reasons may be responsible for both occurrences, the connection is made by me./ Rysys tarp filosofijos “pabaigos” ir meno “debiuto”  toil grazu nera mechaninis, bet toks sutapimas man neatrodo visiskai atsitiktinis. Kadangi tos pacios priezastys gali buti abieju reiskiniu pagrindas, as konstatuoji ji.”

Kosutas prisipazista, kad konceptualizmas jau egzistuoja de facto (tai – diušaniškasis ‘ready-made = postmodernizmas = filosofija). «Konceptualistinis» jo performatyvas — tik posteriorinis.

Kosutho nuomone Naujasis po-apokaliptinis Mesijas privalo atmesti du dalykus: primo – klasikini privaloma idejos ikunijimo (materijoje) principa (“fizinis luobas privalo sunykti, nes menas – tai idejos jega, ne materijos”); secondo – nekritiska meno ir estetikos (kaip grozio mokslo) sarysi: kadangi klasikine filosofija negrinejo klasikini mena kaip grozi, meno ir grozio (konceptualus) rysys tapo nebeatskiriami. Tuo paciu neperskiriama savoka tapo menas ir estetika, o tai jau,toli grazu, nesutampa su tikrove.

Kaip menas tapo filosofija? Ogi taip: “The task such philosophy has taken upon itself is the only “function” it could perform without making philosophic assertions./ Uzdavinys, kuri tokia filosofija (meniskai konceptuali – db) uzsikrauna sau yra vienintele jos “funkcija”, kuria galima ispildyti nedarant filosofiniu pareiskimu.”

“Nubrezkite tiesiaja linija ir sekite ja!” (La Monte Young. Composition 1961. No. 5)

Literaturinis konceptualizmas (kaip postmodernizmo «revoliucijos veidrodis») pasistveres ivairias nuvalkiotas, issemtas, issekintas klises (prisiminti literaturinius pre-konceptualistus Servanteza, A. Jarri, oberiutus!…) atrades ir pademonstraves literaturos fikcionaluma ir, tuo paciu, jos zaidybini, ludistini charakteri t. y. reflektaves savo dirbtinuma ir ismone, nesukele jokios tragedijos ir liko «savo kopeciose».

Parodijuodamas, imituodamas, pastisizuodamas  toks (teksto,  ,,,) menas savo prigimtimi, pasaukimu, intencija stengiasi demistifikuoti (daznai – kurdamas naujus mitus) nuo realybes atplestus zenklus, konvencijas, pseudoliteraturines utopines ieologines konstrukcijas. Ir ne tik…

Ex filosofo ir klausinejanciojo pasnekesys apie tarme (fragmentai)

–  T a d  k l a u s y k,  t i k r i a u   s a k a n t   –   a t s a k i n e k.
–  Kl a u s k.
–  A r   n e p a s a k y t u m,   k a s   a p s k r i t a i   y r a     F A R I K T A S?
– T a c i a u   a r   s i t o   s i e k d a m i   g a l i m e   r e m t i s   “k a s” ?
–  U z n e m u n e s   z e m a i c i u   k o n c e p t u a l i z m a s   m u m s    z i n o m a s   k a i p                     d a l y k a s   d r a u g a u j a n t i s   s u   i d e j o m i s   i r   “d r a u g y s t e   t a r p u   i d e j u ”,  j e i g u   m a n   l e i s i   t a i p   s a k y t i…
– … b e t   n e   s u   s i o   p a s a u l i o   d a l y k a i s ,   k u r i e m s   s e n i a i   p a r i n k t i   i r   p r i t a i k y t i   v a r d a i.
–   J i e   t u r i   n e   t i k   S N I P S T A   i r   F A R I K T ’ A …
– T a i p ,   t a i   –   l i n k s m o j i   i s m i n t i s !
– P a k r y p u s i   i   m e n a ,   n e   i   m o k s l a ..?
–  … i r   s a v o k u   p o e t i n e s   s a k n i s.
–  Z o d z i u,  n e e g z i s t u o j a n t i s,  p a b r e z t i n a i   e s t e t i n i s   d a l y k a s , “ f i l o s o f i j o s ”  s u   r o z i n i a i s    v a i z d a i s…

(Bus daugiau)

Rodyk draugams

Lietuvių nacionalinis M… kaip meno ontologinis Š… (ir – eksceptas!)

«AR YRA LIETUVIO GENUOSE ŽAISMĖS?» (Rolandas Rastauskas‚ ‘Lašas po lašo’. VEIDAI 88. “Vagos” leidykla,1989)

«Šv. Petras ir Viešpats Dievas nusprendžia surengti fluxus koncertą danguje ir pasišaukia Jurgį Mačiūną,jie susipažįsta.“ (Benas Votjė “In memoriam George Maciunas” (cituojama pagal ‘Lašas po lašo’)

“… atverstą knygą laikau kairėje, dešine gaudau nežinia ką, gaudydamas skaitau…”
… daugiau nei prieš penkiolika metų pradėjau ‘promenadą’ – pasivaikščiojimą su Rolandu Rastausku ir nemirtingais jo ‘Lašas po lašo’ andegroundistais…
Neišvaikščiotas žanras ir ‘als ob’ (”tarsi”) filosofija siūlė (būtasis neatliktinis) nepretenzingą “mačiūno“ konceptą, psichodelinį [Rastausko] gliuką & artefaktinį ‘Lašą…’ sintezuojančią schemutę:
… radikalų fluxus (herakleitėja ir dzenijada!) kairuoliškumą gaudanti DEŠINĖ (=dešinysis smegenų pusrutulis – sapno, svaičiojančios interpretacijos ir genijaus genų [žaismės] buveinė, – kas gi daugiau?!) čia mąstanti-dekonstruojanti dar ir tekstų “skeveldromis”-koliažais vieną („tą“) akimirką sustingsta: galų gale iš kelių urnų atrenkama toji su Mačiūno palaikais, paverstais į pelenus, čia pat scenoje išdygsta lietuviškiausia tupykla, mirties agentas išpila Mačiūno pelenus į unitazą ir nuleidžia vandenį ( – „Toks nihiliuojantis Nieko niekas ir skirtumą tarp jų naikinantis niekas nėra viena ir tas pat, bet tas pat – mąstant apie būties ir esinio bendrabūvį esini(j)o(s) fundamentalioje būtyje“. Heidegger, Martin. ‘Vom Wesen des Grundes’). Ir basta: „TOKIO ŽMOGAUS IŠ VISO NĖRA“! Net nebuvo: „Niekas negali patvirtinti jo vardo ir pavardės, jokių tapatybės popierių“, Jis neturėjo ausvaiso, “niekada nemokėjo mokesčių (…) Jis niekur neužfiksuotas”!
Yra tik žaismė: vieno (taigi jau – dviejų!) lietuvio (-ų) genuose, dešiniojoje smegenų hemisferoje, diseminizuotame asociatyviame tekste parašytame visiškoje tuštumoje…
… pranašaujančia (naujoji apokalipsė!) kasdienybės revoliucijos kalba, apreiškimu RoRui:
“… pasirodys naujos sudėtys (…) tikrovė pažadins prikelti aplinką; toji prikelta aplinka lašas po lašo ims spindėti ir gausti: žingsnių aidas, laiptų girgždesys, einantys slėpynių vaikai, skaičiuotės ir aimanos, uosto sirenos, pagaliau milicininko švilpukas ir raudona šviesa – tas nesibaigiantis būties minimalizmas – dorai maitins kiekvieną, kuris nebijo išeiti iš savo kambario.”

[… ]

R. Rastauskas sumanė testą ir pasikvietė Mačiūną
Mačiūnas pasikvietė genus ir pasikvietė žaismę
Žaismė sumanė žaidimą ir pasikvietė Dievą.
Dievas sumanė tekstą ir pasikvietė ‘Lašą…’.

[…]

“Būti paguldytais į karstą? - Niekada nesileiskit!” (Antonin Artaud)

…mano dešinė sustingo…”vienas didžiausių atvejų per visą hepeningo (reikėtų sakyti ‘event‘o’) istoriją” – ‘Mačiūno Šmėkla’ – klaidžiojo Meno vamzdyne:
Užkimšti visą kaupi-talistinę kanalizaciją ir paskandinti MUZIEJŲ jo paties šūde!
… tokios minties IŠ VISO NĖRA. Rastauskas, žodis po žodžio, lašas po lašo, neleidžia kauptis – akumuliuotis – jokiai minčiai: LOGOS‘o vieta muziejuje – istorijos sąvartyne, teigia protagonistas, čia – kelių eventų (viename sūkuryje) srautas – “vienas didžiausių atvejų per visą (literatūrinio) hepeningo (reikėtų sakyti ‘gaya scienza’) istoriją”
Stilius kaip viena (klozeto) srovė: pagriebusi ir nusinešus tiek autorių, tiek herojus, tiek (ne)įmanomą fluksusskaitytoją…

[...]

Tą akimirką aš prisiminiau (…) Nam Džūn Paiką (autoriaus prototipą?), kuris ‘Pavojaus muzikoje Nr 5′ paliepė atlikėjui (autoriaus alter ego?) įlysti į gyvos banginės makštį…
Mano dešinė sustingo: Rastauskas transformavosi raštauske, sutekėjo (lašas po lašo) į rašalą! Išprakaitavo per teksto pažastis.
Kanonizacijos kanalizacija yra kanalizacijos kanonas, – tartų koks fundamentalus ontologas…

[...]

„…salė nuščiuvo…“ per dvidešimt dvejus ‚Lašo…‘ gyvavimo metus niekas nepatvirtino ir nepatvirtins „Rastausko gliuko“, – TOKIO fluxus IŠ VISO NĖRA… jis niekur neužfiksuotas… „Oficialaus meno reikalų valdyba jau (seniai) parengė“ fluxus „suvokimo taisyklių savadą privalomu skiepų pavidalu“: paskiepytas revoliucijos procesas tapo nebeįmanomu. Kas atmeta naujas kodifikacijas – kriminalizuojamas ir sutramdomas. „Tik žaidžiantis žmogus išsigelbės (tą akimirką aš prisiminiau Alytaus bienalę – vieną didžiausių pastarojo meto „hepeningų“ įvykusių visiškoje tuštumoje: meninis meno proletariatas su džiaugsmu pranešė apie savo klasės išnykimą ir tuo pasveikino mena…) – bet ir jis turi žinoti, jog vienodai pasmerkti tiek užsimirštantys žaidime, tiek pradedantys su išankstiniu planu (…) Planas žaidimą paverčia lošimu (…) Tik priemonės pateisina tikslą, sukuria jį (…) šlovė smulkiems daiktams! Tegyvuoja Abonentų sąrašas – tikroji Fluxus Biblija“…

[...]

Rastauską pasikviete skiepytojai.
Rastauskas pasikviete „menininkus“.
[ne-pavojaus ne-muzikoje Nr...] menininkai paliepė skiepytojams įlysti į gyvos banginės makštį…

…ir (pabūgę patys virsti bangine – leviatane?) suspendavo savus įgaliojimus…

[...]

… o VIENAS LINKSMIAUSIŲ MOKSLŲ GAYA SCIENZA ISTORIJOJE tebešaukė: po trijų XX a. Avangardo emancipacijų – Dada, Letrizmo ir Situacionizmo – aš suradau dar vieną grandį, kurią tamstos turėsite prarasti. Tai IKIDAOSIŠKOJI VEIDMAINYSTĖ! Ar dar ilgai marksizmas – kairiajam smegenų pusrutuliui skirta mąstysena – apsimetinės revoliuciniu menu? Kodėl anarchizmas – tris tūkstančius metų vyraujanti filosofijos „dešinė“ – tebesivelka panekonomizmo pozityvistinėj „kairiojoj“? Kodėl estetikos požiūriu mąstymo dešinė – tik simetriškai išversta mąstymo kairė? Kodėl mąstymas suprastas kaip akompiliacija suprasta kaip rezultatas suprastas kaip tikslas suprastas kaip pagrindas suprantamas kaip sąstingis – non fluxus!?.. Kas nutinka kai susikaupimas virsta atsipalaidavimu – žaidimu? Kas nutinka kai tikslas virsta nieku (pelenais), o judėjimas viskuo – nuleiedžiamu vandeniu!? Kas nutinka, kuomet tikslas virsta judėjimu…

Kas nutiks kuomet kairiadešiniaranke samsariškoji dešinė (kuri yra dešiniakairė nirvaniškoji kairė) pradės „gaudyti nežinia ką“? Ir gaudydama nesustings?..

[…]

„Tą akimirką aš prisiminiau žaltiškąjį Joną Meką…”
…aš prisiminiau Proletkultinį meną – patį radikaliausią iš kada nors egzistavusių meninių sąjūdžių, kuriuo nepaprastai domėjosi visi septintojo dešimtmečio post-dadaistai: autorius demiurgas, autorius monopolistas vieną rytą priėjo liepto galą – kūryba tapo kolektyviniu veiksmu, VISI atsibudo menininkais…
…ir – aš prisiminiau – kultūrologijos demaskuotoją Borisą Groysą bei jo «‘žaltiškąją’ poemą» ‚Gesamtkunstwerk Сталин‘ – ‚Menų Sintezės Kūrinys Stalinas‘: ištrūkęs iš galeristų mekos, naudodamasis visu avangardo idejiniu arsenalu socrealizmo genijus sukūrė GULAG’ą „padiktuotą pačios avant-gard’o vystymosi logikos“.

…‘fluxo‘ (kaip mainomosios vertės) Fluxus’e yra tiek, kiek jo pagamina event’as. Eventas yra [Leviatanės] kūnas, kurio išorėje fluxus nustoja buvęs tuo, kuo yra, nebefunkcionuoja kaip gyvas organizmas, tampa konservuota mumija – stabmeldžių meka, žaltiškuoju marketingo FETIŠU; bet ir „užsimirštantys žaidime“ – Gesamtkunstwerk’e (?) – galiausiai psiduoda Molochui. Situacionistai (kita neodadaizmo divizija) „pasileido“ į visas keturias puses, kai judėjimui iškilo stagnacijos pavojus.
Uždaryti savo „verslą“, skelbti bankrotą – padiktuotą pačios ‚lašas po lašo‘ vystymosi logikos (!?) – ne kartą bandė ir subkomendantė Jurgis…

[...]

[Tą akimirką] facebooko voragyvis Rostowskis (alias Rolandas Rastauskas) Boriso Paramonovo žodžiais iškoptais iš Michelio Foucauld‘ filosofijos užrašė ant mano «mūro»: tiesa atsiveria ne proto galiai, bet kūno patirčiai. Tiesą sako kūnas! Ne vien šaukdamasis malonumo, bet ir pasmerktas likimui, kentėjimui, mirčiai…
Tiesa atsivėrusi kūnui, bergždia bet kokiam samprotavimui; ją galima perteikti tik lemties kalba; filosofas, einantis į tiesą, privalo susitikti su kančia… štai kontekstas, kuriame gandai, kad Foucauld specialiai užsikrėtė AIDS (kaip Tomo Mano interpretacijoje sifiliu – Nietzsche), darosi egzistencialiai įkandami, beigi – didaktiškai taurūs…
Mano klausa sustingo: Nietzsche ir Foucault užsikrėtė ‘limpančiomis’ ligomis, kad kentėtų „vardan žmonijos“, Venička Jerofejevas nutarė, kad tas pat yra būti prikaltam prie kryžiaus kas prie baro ir tuo didžiai atpirko žmonijos nuodėmes, Filosofas Empedoklis įšoko į Etną – ugnikalnį… Džiordž Mačiūnas susirengė išvietėn…

(pabaiga kitame numeryje)

Rodyk draugams

Derrida(duomenų)bazė

Geoffrey Bennington


Ženklas

Derrida nepradėjo nuo pradžios, jei tikėjimas klasikinėmis pradžiomis ko nors vertas. Ėmęsis darbo «apie literatūros objekto idealumą» (DP, 442), kuris, didžiosios tradicinės filosofijos atžvilgiu visiškai marginalus, jis stoviniuoja ir gaišta ties ženklo ir prasmės problemomis, kol įsitikina, kad filosofija iš jų nekyla. Pradėti nuo ženklo, tai pradėti nuo kažko antrinio, sukti užuolankomis… Sulig logikos (logoso) logika, ženklas atstovauja tam tikram daiktui, užima jo vietą, kai pastarojo nėra, jį reprezentuoja belaukdamas sugrįžtant: ženklas esti (laikosi) tarp dviejų esačių (dabarčių) ir suprantamas tik tas dvi dabartis (esatis) esmiškai «regint» (M, 9-10). Tokiu būdu, kitaip tariant, «ženklu» prasideda ne tik Derrida publikacijų chronologija, bet ir jo tezė, pateikta pačioje pradžioje, kad vis tik pačioje pradžioje yra ženklas. Iš ko labai greitai sužinom, kad ne(bė)ra anei pradžios, anei daikto, anei ženklo. Štai kokiu būdu:
1. Ženklui būdinga užimti daikto vietą, pastarajam pasitraukus [en l’absence]. Ženklas reprezentuoja daiktą atsitolinęs, tai yra, privalo būti atplėštas ir atitolintas nuo daikto (kad su juo nesutaptų, nevirstų daiktu), kad jį atstovautų, bet… likti artimu daiktui, šiuo atveju – daugiau pritvirtintu nei atplėštu, kad būtų vien jo ženklu, rodytų, iš principo, vien į jį, šį daiktą. Ženklo laikas baigiasi su daikto sugrįžimu. Esant ženklo daiktui, pats ženklas išnyksta.
2. Tai pati plačiausia schema, kurioje žodis «daiktas» pats yra ženklas, kuris nurodo į du galimus dalykus: tai kas dažniausiai vadinama referentu (designatu) ir prasme (signifikatu, žyminiu [signifié]). Be tokios perskyros visa kalba ribotųsi tikrinių daiktų vardų sąrašu ir faktiškai jokia kalba vadintis nebegalėtų (mes dar surasime kiek veliau vietos tikriniams vardams). Prasmės, signifikato, idėjos arba sąvokos (skirtumas tarp šių terminų čia nėra itin svarbus) dėka, mes linkę vadinti katę kate, o ne Raine. Ženklas nurodo į sąvoką (konceptą), kuris nurodo į pasaulio tikrovę; leidžia ją suprasti kitaip – anapus netvarumo ir chaoso.
3. Paprastumo dėlei hipotetiškai pasitenkinkim Ferdinando de Saussure‘o terminologija.
Ženklo funkciją galima apibrėžti kaip atstovavimą daiktui, kol šis esatyje nedalyvauja [pendant absence], tačiau kad tokia schema taptų priimtina, būtina, kad tai, kas nedalyvauja būtų referentu, o ne signifikatu, nes kitaip ženklas nefunkcionuos.
Signifikantas (žymiklis) ir signifikatas (žyminys) neatskiriami. Atplėšti nuo referento, kurį reprezentuoja iš tolo, jie niekada nuo jo neatitrūksta iš esmės.
Ženklas yra signifikanto ir signifikato vienovė – sąjunga.
4. Minėtas atskyrimas/ pritvirtinimas (détachement/ attachement) – ne itin sklandus dalykas. Pradėjus gilintis į jo problematiką, žodžiu „atstovavimas [représentation]“ geriau nepasikliauti. Mažų mažiausia, – konstatuoti, kad tarp signifikanto ir referento nėra jokio natūralaus panašumo (de Saussure‘as mikliai, pernelyg mikliai, nusikrato naštos motyvuoti ženklus – ypač onomatopėjas – kuo natūraliau (GR, 69; GL, 104b sq)), ir, juo labiau – nėra panašumo – tarp signifikanto ir signifikato (mat į ką turėtų būti panašus signifikatas? kas galėtų jį primint?). Tenka pripažinti, kad ženklas – aukščiausiu laipsniu – savavališkas ir (arba) nemotyvuotas (kitu atveju tartume – sukurtas (įsteigtas) arba konvencionalus) tam, kad geriau suprastume, jog „konvencija“ nėra tokia ašinė duotis, kur visi vienu metu sutaria dėl ženklo vienareikšmystės. Kalbą, sako de Saussure‘as visada gauname kaip įstatymą.
5. Paprastumo dėlei, tarkime, kad šitoks trinaris ženklo išskaidymas (kuris kol kas nieko perdėm sosiuriško neturi – de Saussuras jį perima tradiciškai kaip įstatymą) mus nukelia ten, kur viešpatauja idealybė (signifikatas, savoka [le concept], inteligibilumas); iš dviejų pusių ją supa Materijos pajėgos: pirmose gretose priešais – daiktai, pasaulis ir realybė, užnugaryje – prisidengę – signifikantai, foniniai arba grafiniai kūnai, kuriais lingvistika visada operavo, kuriuos mąstė – nepaisant vidinių prieštaravimų – kaip žodį (GL, 105b; GR, 47-48; M, 112-113; PAR, 47; PS, 73; VP, 16; 83), kai objektyviai tai nėra į-vardijimai (M, 274sq.). Laikantis tam tikros samprotavimo struktūros, išaukštinama arba idealumo vertė (iki pat pakylėto tikėjimo, kad daiktas yra sukurtas pagal apriorinį idėjos arba eidos‘o modelį (GR, 22-23)), arba – „kietas“ daikto ir, plačiąja prasme, signifikanto materialumas. Tiek idealumo, tiek materialumo karalysčių lobius – tiesą bei iliuziją – galima dauginti iki begalybės, tačiau išsisukti nuo schematizuojančio žvilgsnio nepavyks: ženklas visados egzistavo perskyroje tarp to kas jusliška ir vien tik suvokiama. Būti mąstomu kitaip jis neturi galimybių (ED, 412; GR, 24).
6. Toliau paaiškės, kad tokia schema gali nepasitvirtinti, tačiau  pasitvirtina hipotezė dėl filosofijos apibrėžimo, kai ji bando save apibrėžti vien kaip kalbos filosofiją (pastebėsime, kad Derrida filosofija nėra kalbos filosofija iš esmės). Kalba gali atskleisti tai, ką Derrida vadina metafizikos užsklanda (kuri nėra metafizikos pabaiga (ED, 367; GR, 14; 25; POS, 23; TA, 60; 84; VP, 115) – apie tai dar irgi kalbėsim). Gerai matome, kad klasikinėje deskripcijoje arba pasakojime, ženklas įgyja, nors ir smarkiai rizikuodamas, privilegijuotojo statutą dviejų pasaulių sujungimo procedūroje. Dirbdamas idėjos ar materijos labui, atstovaudamas theoria ar praxis stovyklai, tarnaudamas konceptų ar daiktų šalininkams, ženklas vis viena privalo kolaboruoti su priešininko komanda: idealizmas neišsiverčia be žodžio arba rašto (pagarsėjąs Markso ir Engelso sąmojis); taigi praranda dvasinę nekaltybę sąjungoje su vienokia ar kitokia materijos forma, o materializmas priverstas užsitikrinti idėjų paramą, kad žymėdamas reikštų [pour signifier].
7. „Signifikanto materialumo“ doktrina, kuri nežinia kodėl lengvabudiškai priskiriama Derrida minčiai ir plunksnai, gali būti ne mažiau lengvabūdiškai priimta kaip materializmo triumfo garantas. Tokia, iš esmės, buvo grupės “Tel quel” pozicija. Dar kartą grįžtant prie ženklo apibrėžimo, kokį jį mums paliko de Saussure‘as, turėtų iškilti klausimas, kaip vienas ar kitas ženklas išsaugo savo tapatybę visuose savo pa(si-)kartojimuose (iš-)likdamas tuo pačiu ženklu? Mes negalime, nes tai būtų klaidinga argumentacija – cikliškas argumentas, petitio principi, remtis referentu, nes į klausimą iš esmės neatsakysime, nes kaip galima tikėti referento, kuri norime nurodyti, tikrumu, jeigu netikime tapatybe to ženklo, kurį naudojame referento nurodymui. Kita vertus, gerai žinoma į kokias aporijas įkliūnama laikantis nurodomųjų apibrėžimų (apibrėžimų ostensyviniu būdu; théorie de l‘ostension (Wittgenstein)) ir, apibendrintai tariant, kad jeigu referentas vestų tiesiogiai į prasmę, mes apskritai neturėtume nei kalbos, nei ženklo (Frege, Merleau-Ponty). Nepaprastai keblu apeliuoti į grynąjį signifikatą – žyminį kaip tokį, nesinaudojant platonizmu, kuris tokiu būdu sukarikaturinamas arba, atvirkščiai, nenupuolant į fiziologinį determinizmą neigiantį bet kokį kalbos originaluma ir vėl atsiduriant Wittgensteino rankose (taip vadinamas „privačios kalbos“ argumentas). Prisimename, kad remiantis de Saussure‘u signifikatas ir signifikantas neperskiriami, tai – dvi vienos monetos recto ir verso pusės. Iš čia turėtų sekti, kad tiktai signifikanto dėka ženklas gali užsitikrinti savo tapatybę sau. Taigi, akivaizdu, kad signifikantas – materialioji ženklo pusė (štai taip išvengiame vulgariojo materializmo, nevengdami materializmo apskritai).
8. Toks argumentas yra klaidinantis, mažų mažiausiai – nepakankamas. Žinoma, negalima nutylėti, kad tapatybę ženklui suteikia signifikantas, tačiau tolimesnis išvadų tvirtinimas nėra visiškai puikus. Verčiau nesutikti su samprata, pagal kurią signifikatas kaip vienis, unikumas, iš principo gali būti atskirtas nuo savojo signifikanto, o pastarasis redukuotas iki „akustinio vaizdo“, kaip sakydavo de Saussure‘as ir, įsidrąsinus tarti, kad signifikatas <pats> tėra signifikantas integruotas į tam tikrą ryšių su kitais signifikatais apykaitą (GR, 16; 108). Tad skirtumas tarp signifikanto ir signifikato yra niekinis (GR, 36). Bet, kalbėti apie „signifikanto kūną“, kai konteksto prasmė tam neprieštarauja, įmanoma (ED, 312). Tačiau, nuo pernelyg griežtų teiginių apie signifikanto materialumą vis gi reikėtų susilaikyt: pirmiausia todėl, kad jis nėra materialus; be to, signifikanto iš viso nėra.
Tai, kad antrasis teiginys eliminuoja pirmąjį, neturi suponuoti nuomonės, kad pirmasis – visiškai netinkamas: jis liktų beprasmiu, jei neįrodytome pirmojo. Tokia būtinybė pasinaudoti lokaline (nepakankama) formuluote, pereinant prie globalesnio „formato“ nėra vien pedagoginė euristinė, bet esminė „technika“. Nesiverždami į triumfuojačią tiesą, nei į tokią formuluotę, kuri atitiktų sudėtingą mąstymo būdą, sutinkame su visais, kurie teigia, jog antrasis teiginys, nėra „geresnis“ už pirmąjį, o bandymas jį ginti kaip nepriekaištigą premisą, tezę neatlaiko kritikos. Pabandysime kiek vėliau šią situaciją išsamiau tematizuoti, konstatuodami, kad Derrida mąstymas ir tradicinė tiesos koncepcija mažų mažiausia ir be kita ko funkcionuoja pagal skirtingus grafikus.
Signifikanto materialumo doktrina ir, tuo pačiu visuotinė ženklo teorija ima strigti vos tik pasirodžius diferencijos (différence) teorijai, kurios plėtojimo pradininku laikomas tas pats Ferdinandas de Saussure‘as. Nors iš tiesų niekada nepavyktų identifikuoti to pačio ženklo skirtinguose pasikartojimuose (besąlygiškai kintant akcentams, tonams, grafiniam pavidalui ir kt.), jeigu remtumėmės tik jo materialumu, vis gi privalome pripažinti, kad, nepaisant įvairių metamorfozių, jis tapatus sau; iš ko daroma išvada, kad visuose pasikartojimuose išliekanti tapatybė – idealumo padarinys.  Signifikantas – tokiu budu – negali likti vien gryname archajiškame  juslumo lygmenyje, net kai jis suprantamas vien tik fonologiškai ar grafologiškai. Derrida šiuo klausimu pasisako nedviprasmiškai (GR, 20; 45: 138-139) , – išjudindamas nusistovėjusią teoriją apie ženklo dvisklaidą.
10. Toks „idealumas“, vaizdingai tariant, ženklui „identiškumo“ neprideda: pasikartojime (ir – sistemoje) idealumas (kartu su skirtumu tarp pasikartojimų) sukuria  sosiūrišką „diferencijų be pozityvių terminų sistemą“ [Cette „idéalité“ ne donne pas aussi simplement une „identité“ au signe: l‘idealité dans la répétition compose avec la différence entre les répétition, mais aussi dans le système, le "système de différences sans termes positifs" de Saussure]. Net ir idealus ženklo identiškumas yra stabilus tik skirtume su kitomis idea-lybėmis. Šis skirtumas tarp akivaizdžiai juslinių vienetų, negali pagal apibrėžimą, pats būti jusliniu (negalima pamatyti (liesti, išgirsti, etc.) gryno skirtumo), todėl iš ženklo esminės apibrėžties išnyksta (netgi savo žymimąja [signifiante] puse) bet koks materialus „patiekalas“, iš kurio, signifikantų „tirščiai“, atrodytų, buvę „išgriebti“. Tai žlugdo lingvistinę tendenciją privilegijuoti vieną „išraiškos substanciją“ (balsą) kitos (rašto) atžvilgiu ir paleidžia į darbą fonocentrizmo dekonstrukciją – preliudiją logocentrizmo dekonstrukcijai (GR, 77).
11. Lieka signifikanto privilegija, pripažinta „de jure“. Skirtumų (différences), iš kurių sudaryta kalba, sistemoje signifikantai funkcionuoja nurodydami į kitą signifikantą be garantijos, kad baigtinis signifikatas kada nors atsiras. Jei žodyne ieškoma nežinomo signifikanto signifikato, visada randami tik kiti signifikantai, niekada – signifikato. Jau buvo išsiaiškinta: signifikatas, tėra „signifikantas, kurį kiti signifkantai iškėlė į tam tikrą poziciją.Nėra nei signifikato, nei prasmės, yra tik „efektai“ (POS, 90). Tačiau privilegija suteikta signifikantui, jį tučtuojau išardo: efektyvioje, jeigu taip galima tarti, tikrovėje [en effet] signifikantas „signifikantas“ kažką reiškia tik sąryšyje su signifikantu „signifikatas“, perleidus pastarajam prioritetinę padėtį. „Signifikantas“ ir „signifikatas“ vienas kitą apima ir numato, lygiai taip pat jiedu numato „ženkla“ ir „referentą“. Neįmanoma numatyti (kaip tai kartais padaroma su lengva analitinės filosofijos ranka), kad signifikantas nuo šiol nebesikėsins į signifikatą kaip savo loginę išvadą (Kliunkio Pliumpio [Humpty Dumpty] atvejis), rizikuodamas įpulti į konvencionalizmo iliuziją, pamiršdamas, kad kalbą ir jos elementariąją struktūrą veikiau paveldime, nei kuriame. Atsigręžimas į kalbą, kuri, kaip bežiūrėsi, visada pirmiau mūsų yra dekonstrukcijos alfa ir omega, ir apie tai dar teks kalbėti ne vienąsyk.
12. Taigi, reikėtų rasti naują kalbą. Ar toks fantazmas mažiau naivesnis už, pavyzdžiui, norą vartoti senus terminus suteikiant jiems naujas reikšmes – paprasčiausiu dekretu? Isivaizduokime „signifikantą“ pakeistą nauju simboliu, tarkime, – #. Niekas nepasikeistų, jei bendroje skirtumų sistemoje šis simbolis atsidurtų toje pačioje vietoje, kurią anksčiau užėmė „signifikantas“ ir jeigu tokia operacija būtų pateikta mistifikuota moksline, algoritmine kalba. Jeigu toks simbolis sugebėtų užimti „signifikanto“ vietą, ištrintų samprotavimą, kurį kątik pateikėme, iš mūsų atminties, tai, be jokios abejonės, jis taip pat puikiai metafiziškai funkcionuotų, kaip ir senasis. Vadinasi, nepakanka pakeisti keleto terminų, reikia išjudinti visą sistemą. Žinoma, naujus terminus kurti reikia, tačiau ne dangaus (performatyvine) valia – ex nihilo. Verčiau skolintis. Pavyzdžiui, tuos, kurie jau kelia problemas senam metafiziniam mąstymui: „raštas“, „žymė” [trace]… etc. Akcentuojant grįžtamąją jų galią, bet ir jau a priori suvokiant, kad visada bus lemta rasti tik pravardes, skolinius (LI, 78), pseudonimus (PAR, 159).
13. Dilema (-os). Irodėme, kad savo privilegijuoto, neginčijamai „materialaus“ statuto ženklo struktūroje dėka, signifikantas ne tik nėra materialus, bet kad jo apskritai nėra. Pastarasis teiginys neturėtų pergalingai dominuoti visoje griežtų dedukcijų grandinėje: nepaisant tam tikro akivaizdumo, neteisinga manyti, jog šios dedukcijos sunaikino ženklą, kad jį pakeistų kažkuo visiškai kitu (negalima taip paprastai imti ir nuspręsti, kad ženklo sąvoka nebeveiksni; tas pat ir bandymai jį keisti signifikantu, nes (šis grandiozinis uždavinys dar laukia aptarimo) jeigu taip atsitiktų, tai teksto vertimo instrumentarijaus tektų atsisakyt ( POS, 31). Mūsų dedukcijos atskleidė tam tikros rūšies nenuoseklumą net pačioje sąvokos „ženklas“ konstukcijoje, bet šis nenuoseklumas tiek pat svarbus ir sąvokos „sąvoka“ (cocept „concept“) konstrukcijai. O tai sukelia visuotinį nepasitikėjimą daugeliu tradicinių apibrėžimų: tampa neapibrėžtomis kritikos, progreso ir į jas panašios idėjos bei iš jų kylančios blausios tiesõs ir istorijos sąvokos. Ženklo dekonstrukcija, tokiu būdu, paliečia visus kertinius konceptualaus metafizinio statinio akmenis, nepamiršdama nė pačio statinio statybos įvertinimo. Dekonstrukcija nėra kažin kas tokio priešpastatomo metafizikai, nei pačios metafizikos nuosprendis sau. Jeigu, kaip anksčiau pažymėjom, reikalai „pakrypo ne į tą pusę“, tai ne todėl, kad išorinė katastrofa paveikė jos sistemą, pasėjo sąmyšį ir suirutę, ir ne todėl, kad metafizika pamažu išklibo pagal senėjimo, nuosmukio desnius, bet priešingai, metafizika nuo pat savo pradžios egzistavo tik šios dekonstrukcijos dėka (plg. PS, 391); gyveno simbiozėje, kad joje išnyktų arba veikiau tik tam, kad joje išnyktų. Gyveno išskirtinai tame, ką neapdairiai pavadinom nenuoseklumu. Mes nepajėgūs tokį nenuoseklumą kaip nors pataisyti, nes jis pernelyg susijęs su savo dialektiniu antrininku – nepriekaištingu nuoseklumu. Tiriant ženklą, koks jis sutinkamas ilgame metafizikos kelyje, visą kalbą ir visus nuoseklumo kriterijus mes buvome priversti skolintis iš ženklo metafizikos: dirbame tokioje aplinkoje, kur galimybės/ negalimybės tarpusavio ryšiai mezgasi tokiuose struktūriniuose darinuose, kuriuos kol kas tegalime tik miglotai nuspėt.
14. Taigi, neįmanoma susilaikyti nuo bendrininkavimo su metafizika. Ši situacija nepakeičiama. Tad, atrodo, ankstesniuose paragrafuose sugaišome pernelyg daug laiko kai kuriems dalykams, lyg jie būtų tam tìkros etinės, plačiau, – politinės Derrida prerogatyvos. Etiniai ir politiniai pasirinkimai dažniausiai išsikristalizuoja aprioriškai, dalyvaujant bendrai etikos ir politikos dvasiai, tačiau bet koks jų įvertinimas, privalo įvykti šios bendros dvasios (kuri, iš tikrųjų, bendra gali ir nebūti) viduje (ED, 414; GR, 25-26; 39; cf.ES, 179). Metafizinė „ženklo“ sąvoka turėtų būti traktuojama kaip svarbiausias visos jos priešistorės išradimas. Ji pasitarnauja geru indikatoriumi ir pagrindiniu demaršo elementu, kurio metu ji pati kartu su kitais konceptais, iš esmės persitvarko; negalime atsisakyti šios metafizinės sąvokos elementų (neįmanoma atsisakyti šių elementų, tai yra vieninteliai elementai, elementariausi (GR, 379-445; M, 327-363)). Toks demaršas, vis dėlto, nėra paprasčiausiu metafizinio ženklo savokos pateikimu, nors, išskyrus ženklo pateikimą, niekur per daug nesiafišuoja. Metafizinis „ženklas“ atskiria signifikanto/signifikato savokas vieną nuo kitos remdamasis fundamentaliu skirstymu į juslumo/suvokimo intelekto galia [sensible/intelligible] sferas, linkdamas redukuoti šią opoziciją į poziciją, kurioje suvokimo intelekto galia principas dominuotų. Toks „partiškumas“, iš anksto, supaprastina ženklą, apriboja jo reikšmę, nustumia nuošalėn. Visi mėginimai pasukti perskyrą priešinga linkme veikia pagal tą pačią logiką, o ketinimai suvokiamą intelektu [intelligible] paversti jusliniu [sensible], suveikia taip, kad galų gale, juslinis (reiškinys) virsta „intelektiniu“ pasireiškus struktūrai, apie kurią kalbėsime vėliau, pavadinę ją transcendentaline kontrabanda. Dekonstrukcija (kaip anksčiau parodyta) tam tikra prasme irgi redukuoja ženklą, saugodama jį nuo metafizinės redukcijos (ED, 413; VP, 57). Ši sauga pačiu primygtiniausiu būdu barbariškai reikalauja, kad būtų pripažinta ženklo pirmenybė prieš referentą (iš čia seka, kad už <komunikacinių> nuorodų [renvois] tinklų, kuriuose funkcionuoja ženklai, nėra daikto savaime (GR, 70-72)), o, kalbant apie ženklą, – signifikanto prieš signifikatą (iš čia seka, kad nėra signifikato ir, vadinsi, signifikanto).
Antraeiliškumo pirmenybė triumfuoja: akivaizdu, kad tokia ištara prieštaringa; paprasčiausiai tariant, ji prieš-tarauja pačiai iš-tarai (neigia prasmės prasmę). Bet koks antraeilis pirmumas, negali būti anei pirminiu, anei antriniu, taigi, apsigimusio pirmuonies – nulieto pirmūno – nėra. Kaip jau minėjome, nei daikto, nei ženklo, nei pradžios, pasirodo irgi, nėra.

Šis dekonstrukcijos „pavyzdys“ (plačiau jį apžvelgsime analizuodami neabejotinai pačią garsiausią Derrida dekonstrukciją – rašto ir kalbos santykį – kurioje ženklo analizė figūruoja tik kaip tam tikra dalis) leidžia suprasti, kodėl Derrida darbai dažnai ne itin geranoriškai traktuojami tik kaip virtuoziškos sofistinės manipuliacijos paradoksais ir žodžių žaismu, iš kurių kyla nepateisinamas malonumas žongliruoti visos metafizinės tradicijos paveldu, vedančiu mastymą ir bet kokią veiklą paralyžiuojančio nihilizmo link ar bent jau į „meninį-išdaiginį“ filosofijos praktikavimą ir literaturinį estetizmą. Neprivalome neigti nei virtuoziško polėkio, nei išgaunamo malonumo (POS, 15), nei galbūt, ryškiausiai šiuose pirmuose  gana „rimtuose“  tekstuose užsifiksavusių raginimų žaisti ir šokt (ED,48-49; 427-428; M, 29), nors pastarieji pasiūlymai iš pirmo žvilgsnio ir viliojantys, dažnai komplikuojasi ir nesileidžia įgyvendinami. Šių paradoksų Derrida nipriima iš išorės, jie sudaro metafizikos kūną ir pasako apie ją pačią tiesą. Labiausiai čia šokiruoja tai, kad ši metafizinės tiesos „tiesa“ nebegali būti mąstoma kaip tiesa (VP, 61 n1). O tai netrukdo mąstyti priešingai.

DP     Du droit à la philosophie (1990)
ED     L‘Ecriture et la différence (1967)
ES      De l‘esprit (1987)
GL     Glas (1974)
GR     De la grammatologie (1967)
LI       Limited Inc. (1988)
M       Marges – de la philosophie (1972)
PAR    Parages (1986)
POS    Positions (1972)
PS       Psyché. Inventions de l‘autre (1987)
TA      D‘un ton apocalyptique adopté naguère en philosophie (1983)
VP      La voix et le phénomène (1967)

Iš prancūzų k. vertė db.
Versta iš: Geoffrey Bennington - Jacques Derrida. Derrida, Seuil, 2008

Rodyk draugams

shitcore 2

Ką gali padaryti nuogas lietuvis senai Europai (Sakinys iš klasiko prozos: jis gali kalbėti!)? [7]

 

 

 

 „ …ir tai nėra protinis procesas, tai - procesas holistinis…” (Iš publicistikos)

Tautinė skatologija, kur atmatos dažniausiai ženklina «‘das Nichten des Nichts’»[8] - kalba, mažiausiai nutolusi nuo savo šaknų (žr. viršų/apačią Bachtino koncepcijoj) - tikriausiai nepadarys gėdos:

šǜdas sm.

prk. nereikšmingas dalykas, menkniekis, niekis, niekai [...] niekniekis [...] šǜdas ir niẽkas visai nieko nereiškiantis asmuo, niekas [...]šǜdą į abi (į abidvi) rankas: visiškai nieko (negauti, neduoti ir pan.): Gausi šūdą į abidvi ranki, ne muno kraitį! Šts. Duok mun! - O šūdą į abi ranki! Šts. šǜdą į ãkį (į kišẽnę) visiškai nieko (negauti): Gausi tu gumbą į kaktą, šǜdą į kišẽnę Mžk. Daugiau šǜdą gaus į ãkį! Skr. šǜdas kãtino niekis, niekai: Kas tas y[ra] - šǜdas kãtino! End. šǜdo kùpeta netikėlis, nevykėlis: Vaikai tokie šūdo kupetos Grg. šǜdo (šǜdas) niẽkas menkniekis: Judu už šǜdą niẽką tuoj ir peštis šokat Alk. Susbarė dėl šǜdo niẽko Lp. Dėl šǜdo niẽko bėgs čia, bėgs čia Jrb. Nėr ko kurt ugnį par nauja dėl šǜdo niẽko Erž. šǜdo reǰkalas menkniekis: Nu čia lenta nupjaut tai šǜdo reǰkalas Slm.
šǜdas su brùknėmis nieko gera, jokios naudos: A tu teip žiūrėk, a kiteip - vis tiek šǜdas su brùknėm Jnš.
šǜdą šuniẽs nieko (negausi): Gausi, ką Jakutis gavo: Jakutis žuvies, o tu šǜdą šuniẽs End. šǜdas šuniẽs niekis: Koks čia

tau šogeris - ans šǜdas šuniẽs Trk. [9]

«1897 m. leidime (K. Donelaičio Metų - sb) nevienodai elgiamasi su gana dažnai poeto vartotu obsceniškos prasmės žodžiu šūdas ir jo vediniais. Kelis kartus čia jis rašomas taip: sz…ą Vd 268, Rg 118, sz…ais Vd 283, sz…us Vd 284, sz…e Rg 619; vienu atveju jis keičiamas žodžiu niekus Pp 16. Kiti šią šaknį turintys žodžiai paliekami nekeisti, pavyzdžiui: szudvabali, szudvabaliai Pl 442. Daug nuosekliau minėti ir dar kiti obsceniškos prasmės žodžiai šalinami platesniam skaitytojų ratui skirtuose 1940, 1941, 1945 ir 1950 m. leidimuose. Pedagoginiais sumetimais juose švelninama „sūdriu žemės ir mėžinio kvapu” dvelkianti būrų dainiaus kalba, plg.: 1940, 1941 - vietoje meˇa rašoma teršia Vd 392; 1940, 1941, 1945 - vietoje pautus, pautai - kiaušus, kiaušai Pl 342, 343, 536, ∫ƒudinėja - niekinėja Vd 130; 1940, 1941, 1945, 1950 - vietoje ∫ƒudą - nieką Pl 353, Rg 118 arba mėšlą ». [10]

 

Istorijos problema, moko mus Peter Sloterdijk, kad «kaip analinės kultūros vaikai į savo šūdą mes iš viso žiūrime nenormaliai. Mūsų sąmonės atsiskyrimas nuo savo pačių šūdo yra didžiausia tvarkos dresūra ( …). Įsikalta pažiūra į savo pačių išskyras sudaro žmonių santykio su visomis gyvenimo atmatomis modelį. Ligi šiol jos buvo nuolat ignoruojamos. Tiktai šiuolaikinis ekologinis mąstymas privertė grąžinti atmatas į mūsų sąmonę.»[11]  

 

 

 

 

[7] Nuogas - be tradicijos, konceptų (kurie lietuviškame «diskurse» dar tik formuojasi, yra embriono <„ekscepto”> stadijoj).[i]

[i] Kito klasiko - A. J. Greimo - „grimasos” (carré logique, schéma actanciel) saldžiai gundo suponuoti gausybę „neįmanomų (skato-centrinių) pasakų” su hipotetine „aktante” Europa, jos baltu dieviškuoju (dzeusiškuoju) veršiu - tauri albi - skaityk, tauriuoju albinosu, skaityk, pagoniška „balta varna”, skaityk… Barbariškais (pedo-geronto-filiškais) „(anti-)metakonceptais” oponuoti bulimiškam, geo-euro-etno-polito-semio-logo-centrizmui - kas tai? - „eksceptologija”?

[8] „Tačiau Niekas gali būti atvertas tik tada, kai jo ištaka, naikinimas Nieko dėka (das Nichten des Nichts) apskritai, o kartu ir pats Niekas (das Nichts selbst) yra iškeliami iš paslėpties. Niekas neatsiranda iš neigimo, bet, priešingai, neigimo pagrindas yra Niekas, atsirandantis iš naikinimo Nieko dėka (die Verneinung gründet sich auf das Nicht, das dem Nichten des Nichts entspringt). Tačiau neigimas taip pat yra tik naikinančio, t. y. naikinimu Nieko dėka iš anksto pagrįsto, santykio būdas (…) Jeigu taip yra sulaužoma intelekto kompetencija kelti klausimus apie Nieką ir būtį, kartu išsprendžiamas ir „logikos” viešpatavimo filosofijoje likimas. „Logikos” idėja pati išnyksta pirmapradiškesnio klausimo sūkuryje.” (M. Heidegger. Kas yra metafizika? Vertimas į lietuvių kalbą - Arvydo Šliogerio, 1992).[ii]

[ii] Kadangi heidegeriško sakinio - kurį, anot vieno tokio, pirmiausia reikėtų „išversti į vokiečių <sic> kalbą” - dviprasmiškumas (jau ar dar ne- obsceniškumas?), nieko horizontas (‚Niekas‘ čia nėra anti-būtis, jis, atvirkščiai, padeda ontologiškai atskleisti būtį <jau ar dar ne „niekio” (skato-) metafizika?>) kužda ir kitas ‚Nieko‘ interpretacijas, galimi ir kitokie (jau ar dar ne - ‚išskyra‘?) Heideggerio „rablinizmų” „iškėlimai (išskyrimai?) iš paslėpties” (išskyros išskyra - skirtumas tarp išskyrų (iš-skirsmas?) „kloakos”.[A]

[A] Jei esinys (Seiende) yra būtyje - būtis, racionaliai tariant, irgi privalėtų kažkame būti. Tačiau, būtis nėra kažkame - [kitoje] būtyje „kaip kame”. „Kaip kame” ji yra nieke (o kame yra niekas?); nieko kaip savarankiškos būties - nėra, arba jis yra paralelinėje būtyje (literato Borges, serijinės visatos „atradėjo” J. W. Dunne problematika), kuri yra nieke(?), kuris yra (kitoje - laipsniavimas) paralelinėje būtyje (lol)… Gražus pasakos be galo variantas… įtikinantis rekursijos atvejis… puikus misse en âbyme egzempliorius: tikra Comedio dell‘arte, kurios „sūdrus žemės ir mėžinio kvapas” gadina visą kuonopuikiausių Europinių skatologinių pasakojimų (įskaitant Was ist Metaphysik, Vom Wesen des Grundes, Der Satz vom Grund) „orą”.[a]

[a] „Arčiausia būties” - Nieko ruime - rymančių (1.) Heidegerio-kiniečio,[I] (2.) Heideggerio-japono,[II] (3)Heideggerio-budisto,[III] (4.) Heideggerio-algonkino,[IV] (5.)… [šiaurės] Tlön‘o gyventojo[V] bei (6.) Heideggerio-eksceptualisto[VI] atvejai eksceptologijai (kuri yra/nėra skatologija) įdomūs tiek, kiek heideggeriška mąstymo samprata sugeba „pasakyti”, kad filosofo veiklos stichija - ne gamtos daiktų aprašymas, ir kad į pasaulį „įsikertama” ne manipuliuojant kognityviniu-pažintiniu aparatu (šia prasme jis skelbia „karą metafizikai” ir tokioms jos sąvokoms kaip materija, forma, subjektas, substancija, priežastis, tiesa, laikas) bet per „perkeltinius nereikšmingus dalykus” - „mėžinio kvapą”: „šǜdą-niẽką (šǜdą ir niẽką)”.

[I] neodaosu mokymo (Xuanxue <hsiuan hsue>) - metafizikos, kurios atstovu teigimu dao prilygintas wu (niekam arba tustumai, kurie siuo atveju yra tapatus) yra ontologinis visų dalykų saltinis.[α]

[II] Įprasta teigti, kad Vakarų filosofijoje vienintelis H. prilygsta Dogenui: abu kruopščiai gilinosi į „būtį ir nieką”, abu susikūrė savo filosofinę kalbą, aistringai konstravo neologizmus… sutampa arba yra panašios ir abiejų mąstytojų laiko - išvestinio, kintančio ir neapibrežto (vulgariųjų) bei pirmapradžio (tikrojo) sampratos. Nors ir „nustatyta”, kad H. niekada nėra paminėjęs D. vardo, mes vis viena galime projektuoti virtualų posibilistinį (eksceptologinį) Heideggerio ir Dogeno „pasibylojimą”: „Кai trenkia Satori žaibas, nelieka sąmonės dalijimo į save ir budos prigimtį”…

[III] žr.: autoriaus komentarą apie Śūnyatā.[β]

[IV] šiaurės amerikos autochtono - kurių tarmėje nėra veiksmažodžio «būti”…

[V] Tlön’o kalba - Jorge Luis Borgès’o fikcija: «Spėjamoje Tlön’o prokalbėje, iš kurios išsirutuliojo gyvos kalbos ir tarmės, nėra daiktavardžių, bet yra beasmenių veiksmažodžių (…) Pavyzdžiui: nėra žodžio, atitinkančio daiktavardį mėnulis, tačiau yra veiksmažodis mėnuliuoti arba mėnuoti». Šiaurės pusrutulio kalbose svarbiausias vienetas yra ne veiksmažodis, bet - būdvardis: „Nesakoma mėnulis: sakoma ryški-erdvė virš tamsaus-apvalaus arba švelnaus-oranžinio dangaus, arba kokia nors kita pynė.” (vertė Stasys Goštautas)

[VI] [heidegeriškam] „Nieko projektui” konceptualaus (eksceptualaus - „Als Ob filosofijoje”) meno (via Kosuth) „dvasia” iš dalies skirti kiti šio rinkinio (žr. Filosofija po „Meno po filosofijos“, Derrida žodis konceptas mirė ir kt. ) straipsniai.[*]

[α] Guō Xiàng (Kuo Hsianj) perima dao kaip visiškos tuštumos (wu (o), tuščias) idėja, bet nesuteikia jai ontologinio statuto. «Dao yra tušcias” jam reiškia, kad nėra aukščiausiojo dao: pati save kurianti visata neturi pradzios; skirtingos esybės ir reiškiniai randasi savaime, savarankisku ir nederminuotu daiktu pliuralizmas kristalizuojasi i holografinius holistinius pavidalus.

[β] Śūnyatā - pazodziui ‚tustuma‘ - viena is sunkiausiai ikertamu budizmo savoku, kurios netikslus aiskinimas „para”-budistineje literaturoje privele daugiausia nemoksisku aiskinimu bei nesusipratimu . Budistiniu mokyklu atstovai kategoriskai nesutinka nei su visuotini tikroves iliuziskuma teigiancio nihilizmo, nei su sveiko proto isvadu nepaisancio, verbaliai neatskleidziamo, savame kiaute uzsidariusio solipsizmo doktrinu „inkriminacija”, akcentuodami tustumos „savituma”, priezastinguma bei determinuotuma.

[*] Heideggerio, heideggerizmų, heideggeriados išskyrimas-išskirtinumas (except) iš Vakarų metafizikos kon-teksto (lygu - Heideggerio eks-tekstualumas <„ekstualumas”> Vakarų kulturinio pasakojimo kontekste) bei lietuvių filosofinės ,skatologijos (skatologinės filosofijos) - „išskirtinės atsiskyrėlės” - holografija teikia visas galimybes eksceptologiniam „metodui”: tokio metodo išskyrimui ir atskyrimui (eksproprijacijai) nuo analitinės, kritinės, dekonstrukcinės metodikų - kažką panašaus į gaya scienza - linksmąjį mokslą: eksceptologija kaip diskursas grynajame (absoliučiame) nieke (tuštuma vs sūdrus žemės ir mėžinio kvapas”), su savo „niekinemis” temomis, savais eks-metodais - ekstodais , eks-instrumentarijumi - ekstrumentarijumi, eks-konceptais - eksceptais J))) etc… und so weiter… muahahahahaha…

[9] Lietuvių kalbos didysis žodynas.

[10] Daiva Krištopaitienė. Kristijono Donelaičio raštų leksika ir jos redagavimas.

[11] Ciniškojo proto kritika. P. S. Koks yra niekas nesaties metafizikoje ? Koks jis yra esaties-nesaties metafizikoj? Diferanco metafizikoj?

 

 

 

Rodyk draugams

shitcore

“Synopsis”

 

«Kalbėti apie muziką - tas pat kas šokti apie architektūrą» (Frank Zappa)

«Tikroji kūryba vyksta laike: kol kūrenamas žaizdras, kol kūrikas iš pakuros ištraukia kūrinį, įmerkia jį į vandenį, kol kūrinys šnypščia… Kitaip su poezijos arba dramos kūrinių kūrenimu, tačiau visi jie gyvi tik kūrybiniame įkarštyje.» (Artist’as B. Pastišai & paistišai) 

exceptio, -onis (lot.) - tai kas yra anapus bendrų nuostatų, išimtis … (http://www.google.com)

 

 

 

“Skatologinis” Frederico Fellini Amarcord kurio vienas ["siūlo"] galas veda į totalitarizmo koncepcijų[1] atpainiojimą, kūrėjui (režisieriui, ne demiurgui) tik dar labiau viską totaliai supinant; vien nuolankiausiems Bachtino pasekėjams en personne paliekant galimybę jas pastatyti nuo galo ant galo (nuo galvos ant kojų-sėdynės, jeigu taip aiškiau, sorry), - [filmo] konceptualizmas kaip sumų suma (kurios tautologiškumo įpratome nepastebėti pankonceptualistinės <lygu - Vakarų> kultūros interjere) čia galėtų būti interpretuojamas tik (ir tik) kaip tam tikras nepadorus (amarkord”iškas) gestas bet kokiam konceptualizmui kaip totalitarizmui per se, kai jis pretenduodamas į vienvaldžio lyderio (dučės) forpostą iš šeimos galvos, mokytojiško, kleboniško-išganytojiško ir t. t. diskurso bando pažaboti, civilizuoti, kontroliuoti, kanalizuoti ir apšviesti «laukinį» natūralumą - pavardinkime: šlapinimąsi, tuštinimąsi, vaikišką onanizmą, šelsmą ir išdaigas po kurių logiškai turėtų sekti girtavimas, paleistuvystė, beprotybė ir “dekadansas”; kanalizacijos ir apšvietos perceptai, ryškiausiai (dialektine forma) išreikšti filmo “kanalizacijoje” - ‘deleted’ scenoje su atmatų šuliniu, - leidžia interpretuoti feliniškus Amarcord’o perkodavimus kaip meno (kūrybos apskritai) “galų” įprasminimo/išprasminimo paieškas [-įslaptinimus] toje pandemoniuminėje-pan-ceptualistinėje[2] atmosferoje, kame virusinė fašizmo (pridėjus ‘autoritarizmą’ bei ‘totalitarizmą’ užsirauktų windows’ai - neatlaikytų “popierius”) torpeda bando uzurpuoti ir struktūralizuoti vulgarų (”liaudišką”), chaotišką (”pirmapradį”), periferinį “auksinės” riminisferos[3] bezdalyną…

 

“Estetikos” ir “meno filosofijos” perceptai, kurie anot kultinio Gille Deleuze/Felix Guattari (galbūt, vieną dieną jie taps “perceptiniais”) tandemo, yra kūrybos alfa ir omega - ‘gyvenimo medis’ jau ne kaip medis, bet dar ne kaip “medis-konceptas”, lygu - postplatoniškas gestas sugrąžinantis poetus į valstybę, nors (dar) ne kaip idėjų kūrėjus, bet jau ir ne eiliakalius - antrinės (tretinės, nes pirmoji - eidosas) tikrovės postuluotojus-simuliantus. Kadangi “idėjų pasaulio” neliko, kadangi idėjas (konceptus) jau nukala žemės hefaistai - konceptų kurėjai poetai, galėtų gaminti pusfabrikačius - perceptus (provaizdžius) konceptams…

 

Lol: Eksceptologija raitosi iš juoko, nelaiko šlapimo [4] ir “atbulais” pirštais bado savąji ekscepto-logizmą kai tik sugauna save konceptualaus žandaro (-ės) vaidmeny - tarsi Prokrustas tykančią ir gaudančią (griebenčią, čiumpančią…), su-imančią į rankas substancinį “cepi” [5] - Kapt! - kuris normaliems, ‘blevyzgas’ suprantantiems ir jas mėgstantiems ‘riminilogams’ baigiasi (nei prasideda, nei baigiasi!) apšviestoje (Les Lumières, Aufklärung, Illuminismo!) kanalizacijos neapibrežtyje:

«Karlinis čiumpa kablį ir labai vikriai, vieną po kitos pakelia keturias cementines plokštes, dengiančias atmatų duobę. Kamerdineris baidydamasis kvapo tučtuojau kilsteli nosinę, bet ir toliau sviečia žibintu Karliniui; juvelyras nuleidžia kojas žemyn ir iki krūtų susminga tamsioje pliurzeje. Lyg niekur nieko, jis ima daužyti suakmenejusius srutų sluoksnius, stengdamasis surasti žieda. Matydamas, kaip kamerdineris dangstosi nosį, Karlinis atsisuka į jį ir išmintingai be mažiausios pagiezos ištaria: - Aš manau, kad tarp kvepejimo ir smarves nera jokio skirtumo: kaip vienas taip kitas - jie tik savokos «kvapas» atspalviai. Galimas daiktas, jeigu mus įtikintų, kad kvepejimas - blogai, o smarve - gerai, reikalai pasaulyje visai kitaip suktus. Ir ko gi žmones šitaip nemegsta šudo?! Jis - toks pat musų organizmo produktas kaip ir mintys!..»[6]

__________________________

[1] (pa-)vartojimo šioje vietoje reikalaujantis būdvardis rašytųsi su gausybe priešdėlinių-prielinksninių konstrukcijų, viena kurių - ‘anal’ - žymėtų analizę ir anusą tuo pačiu metu.

[2] tinka ir ‘panlogizmas’ arba ‘logocentrizmas’…

[3] nuo Rimini - autoriaus gimtojo miesto.

[4] aliuzija į skatologijos tarnaitę - su užuominomis į liūdnai garsėjančią filosofijos kaip teo-ideo-sciento-logoso-logijos tarnaitės istoriją.

[5] zr. pastraipą 5. ["Scienza"].

[6] Frederico Fellini. Amarcord. Paryškinimai mūsų - eksceptologija, sb.

 

Rodyk draugams

Paryžiaus studentas Bacevyčia